Nekomercinio Sarkatvelo atradimas

Kokią šalį reiktų aplankyti, jei myli kalnus, nemėgsti komercinių kelionių, nenori keliauti toli ir išleisti visų savo santaupų? Sarkatvele gyvenantis Gintaras Bagdonas subūrė 8 keliautojus, kuriems pasiūlė visus minėtus dalykus. Visi su džiaugsmu pasiryžome atrasti vieną iš regionų bei nešti sunkias kuprines ir valgyti sublimuotus makaronus:) Liepos 3-iąją šešiese atskridome į sostinę Tbilisi, kur jau mūsų laukė trys Sarkatvelo lietuviai. Truputį daugiau nei 2 savaičių planas buvo labai “paprastas”. Pirmąją savaitę mėgausimės istorinio Tusheti regiono gamtos, kalnų vaizdais. Tyrinėjimams pasitelkėme keliautojo slovako Jozef’o įspūdžius, aprašytus čia. Visus reikalingus daiktus nakvynei, žygiui bei maistą nešimės savo kuprinėse. Miegosime palapinėse ir neapsunkindami savęs maisto gamyba, valgysime sublimuotą maistą.

Antrosios savaitės planas - vykti į kitą Mcchetos-Mtianetijos regioną, miestelį Stepantsmindą, iš kurio kilsime į Kazbeko kalną. Lipančių iki viršūnės skaičius lieka “ant klaustuko” - matysime pagal situaciją, pasiruošimą ir kiekvieno savijautą.

Dalyviai: Artūras, Rūta ir jų sūnus Tautvydas, Rytis, Ramutė, Algirdas, Serkatvele gyvenantys Oksana su Konstantinu bei žygio iniciatorius ir vadas Gintaras. 

Liepos 4 diena - poilsis prieš žygį Tbilisyje
Sakartvelo (Gruzijos) pažinimą pradedame nuostabiame Tbilisio restorane “Pomegranate”. Tai yra vieta, kurią rekomenduojame kiekvienam atvykusiam. Būtina paragauti kitokio, nei mes pratę sūrio (daug sūresnio), apkeptų pievagrybių ir be abejo, chačapurių bei šašlykų. Netgi sugriuvo mitas apie saldų gruzinišką vyną - jie geriau renkasi baltą ir sausą! Ši diena svarbi ir tuo, kad tai yra pirmas vakaras kuomet visa grupė yra kartu. Komandos jungiamoji grandis yra Gintaras, dalis grupės jau yra pažįstami, tačiau dauguma iš mūsų pirmą kartą keliauja kartu. Mums teks praleisti kartu 2 savaites, todėl vienas kito pažinimas, tolerancija ir sutarimas yra ir bus būtinas. Kiekvienas atvažiuojame su skirtingais charakteriais, tačiau jungia vienas dalykas - meilė kalnams ir gamtai. 
Rekomendacija:
#1 Nakvynei Tbilisyje rekomenduojame svečių namus Green House Hostel. Gera vieta (1-2 km nuo senamiesčio),  nebrangu bei bus lengva susikalbėti su šeimininkais, jie kalba ir angliškai, ir rusiškai. Bolt (aka Taxify) paslaugos labai išvystytos, todėl Tbilisyje rinkomės būtent jas. Kainos tikrai žemos.
#2 Nusipirkti vietinę SIM kortelę - 5 Eur investicija atsipirks iškart pradėjus naudotis internetu.
Vienos dienos pastebėjimai apie Tbilisi:

• Daug benamių šunų (nors sako, kad čia jau nebedaug…)
• Antibiotikai parduodami vaistinėse be recepto.
• Didelis oro užterštumas.
• Dideli kamščiai keliuose.
• Karšta.
• Daug restoranų, kuriuose galima skaniai ir nebrangiai pavalgyti, ypač kartveliškų nacionalinių patiekalų

Liepos 5 diena - kelionė į žygio starto vietą Užsikrovę teigiamais angliavandeniais, pajudame Tusheti sostinės Omalo link. Ne itin patogi kelionė truko visą dieną. Kompanijos dviejuose automobiliuose buvo itin skirtingos: viename skambėjo muzika, liejosi juokas ir buvo puotaujama. Kitame - buvome rimti, planavome kelionę ir... kramtėme nagus iš alkio, nes nesuplanavome šios dienos :). Pasisekė, kad vairuotojas pasidalino nusipirkta duona, todėl badas buvo sustabdytas. Po daug kratymosi džipe ir daužymosi vienas į kitą, pasiekėme tikslą. Automobiliais pervažiavome Abano perėją (2850 m.). Atvykę, apsistojame svečių namuose “Tishe” (booking.com įvertinimas - 9.3!). Šeimininkai pamalonino sočia vakariene su chinkaliais, sriuba, salotomis, kepsniais. Ir Oksanos nelaimei, viskas buvo paskaninta kalendra! Būtent iš čia pradedame žygį, kurio tikslas atrasti nekomercinį Sakartvelą ir pasimėgauti gamta.

Liepos 7 diena - akistata su kuprine Būtent šią dieną paaiškėjo, kas pasiėmė per daug turto su savimi. Tai buvo pirma diena su savo atsivežtais daiktais, ir jie nugulė ne ant arklių ar asilų kuprų, bet ant mūsų pečių. Šią dieną nužingsniavome 18 kilometrų su 25+ kilogramų kuprinėmis, 10 kartų kirtome tą patį upelį. Galiausiai finišuojame žalioje pievelėje, šalia avių piemenų namų. Algirdas įvertino savo nešamus daiktus ir nusprendė paaukoti savo megztinį ir striukę piemenims. Tokiu veiksmu užsitarnavome draugiškesnio žvilgsnio bei didelių maišų sūrio ir varškės :). Taip pat, būnant tokiose vietose būtina žinoti, kad avys yra ganomos ne tik žmonių, bet ir šunų, kurie gana aršiai jas gina. Tą dieną ir naktį išbandėme Oksanos “aparačiuką”, t.y. “garsinį šautuvą”, kuris nubaido šunis, o žmonės jo net negirdi.

Vakarą pabaigėme Algirdo atneštu gėrimu ir poetiškais tostais. O vakaro uoga tapo sarkastiška Oksanos istorija apie šuns įkandimą ir gydymo metodus Sakartvele. Pasirodo pasiutligė čia gydoma vaistais, kurie EU nėra leidžiami. Visgi, džiaugiamės Oksanos organizmo imunitetu… vaistams.

Liepos 8 diena - “easy” žygis Pagal planą ši diena turėjo būti paprasta, nekalnuota ir graži, o takeliai veda pagal Tušeti Alazani upę. Planas beveik pavyko. Jau planuojant žygį Konstantinas mus įspėjo, kad nedėtume daug pastangų planuodami kelionę Sakartvele, šios šalies gyventojai kartvelai yra lankstus, džiaugiasi šiandiena ir nesivargina rytojaus planavimu. Tą rytą pradėjome dvejais pusryčiais, ir tikrai ne dėl to, kad buvome alkani. Gal likimas mus ruošė sunkiai dienai? Algirdo pozityvus noras pavaišinti piemenis importiniu gėrimu nepavyko. Slidus lieptelis, vedantis pas piemenis, parvertė Algirdą, o taurusis gėrimas išplaukė į plačiuosius vandenis. Visgi, ir be to, piemenys tą rytą mus nustebino dar kartą - pakvietė mus “arbatos”. Mielai sutikome trumpai pasisvečiuoti. Atėję radome nukrauta stalą su ką tik iškepta duona, šviežiu sviestu, salotomis, be abejo, niekam negalėjome atsispirti. Šeimininkas Paata vaišino čača ir pasakojo mums istorijas apie rastą miegančią mešką ir avies odoje brandinamą brangaus sūrio gamybą. Jų namuose gyvena 10 vyrų, ganosi 400 avių ir keliasdešimt karvių. Sezonas prasideda gegužę, o namo jos grįžta rudenį. Sūrio gamyba remiama Europos Sąjungos. Deja, pasiūlymo likti dar vienai nakčiai ir paskanauti šviežio avies šašlyko atsisakėme, kad ir kaip viliojančiai tai skambėjo.

Žygį pradėjome vėliau, tačiau dėl to nesijaudinome - juk laukia “easy” diena. Pradėję eiti supratome, kad takelio nėra, jis nuplautas. Alpinizmas su kuprine vertė mylėti kiekvieną žingsnį ir būti labai atsargiems. Lipome, kopėme ir ropojome, o Oksana net išbandė čiuožimą užpakaliu, tačiau jau anksčiau supratome, kad šios moters taip lengvai neišgąsdinsi :) Nakvynę paankstinome pora kilometrų ir vado sprendimu apsistojome šalia seno piemens Ilo namo (žemėlapyje pažymėta “Ilo Hut”) ir tai buvo labai geras sprendimas. Patogi vieta ant kranto, netoli esantis vandens šaltinis. Nors susidaręs kelionės skirtumas turės būti įveiktas kitą dieną, prieštaraujančių nebuvo!

Liepos 9 diena - spa Nakvynę praleidę Ilo valdos pievoje, pradėjome kelionę kopimu į aukštą šlaitą. Ir visa žygio diena žadėjo 1.3 km pakilimo. Žinojome, kad šiandien kelyje nebus šaltinių, todėl turime būtinai pasirūpinti vandeniu. Įveikėme Borbalo perėją (3134 m.), kuri skiria du Sakartvelo regionus Tušetiją (Tusheti) ir Chavsuretiją (Khavsureti). Neužilgo kirtome dar vieną Andaki perėją (2887 m.) Ties 8.5 km priėjome mažą “spa” ežeriuką ir staiga gimė planas - likti čia. Juolab planuotoje nakvynės vietoje galėjome nerasti vandens šaltinio. Nors kitai dienai lieka pora kilometrų ir 500 metų pakilimas, susigundėme spa malonumais. Vidury kalnų rasta bala puikiai tiko prausimuisi ir skalbimui. Be abejo, anksti nuėjome miegoti, bet palapinėse dar ilgai skambėjo juokas. Visgi miegas nebuvo saldus, vėjas naktį buvo stiprokas ir neleido įmigti.

Keturias valandas laukiant vairuotojo darėsi liūdna ir mintyse rezgėme planą B: jei kartvelas paves, per lietų liksime čia ir miegosime palapinėse. Mūsų laimei, sulaukėme vairuotojo, kuris nors ir vėlavo, tačiau atvažiavo! Buvo neaiškus dar vienas dalykas - “kur miegosime?”, tačiau mums sekėsi - “Rocky House”, kurie  dar net nebaigę savo namų įsirengti, priėmė mus į palėpę. Matėsi, kad “raskladuškės” buvo greitai suorganizuotos, tačiau nei vienas iš mūsų ne tik nesiskundė, bet kartojo, kaip mums pasisekė, kad turime dušą, bei sausas lovas. Greitai okupavome palėpę su savo šlapiais rūbais ir daiktais, o spyruoklinėmis lovomis visai nesiskundėme. 
Liepos 11 diena - komanda mažėja “Rocky House” šeimininkės ryte mums suteikė daug džiaugsmo, kai per pusryčius mums patiekė tokių gėrybių, kaip chačapuriai, blynai, daržovių troškinys ir sūris. Po pusryčių  atsisveikinome su Oksana ir Konstantinu, kurie pasuko Jutos link, iš kur nuvyks į Stepantsmindą, o iš ten - į Tbilisi. Likusieji persikraustėme į kitus svečių namus Roškoje  “Guest House” (iš anksčiau buvo rezervuota), palikome ten savo daiktus ir skyrėme dieną lengvam pasivaikščiojimui link spalvotųjų Abudelauri ežerų. Palyginus su “Tusheti treku”, šis pasirodė tikra autostrada. Šis takas labai populiarus ir mėgstamas. Pasiekėme smaragdinį ir žydrąjį ežerus, pasigrožėjome jais ir grįžome atgalios. Ilsėdamiesi ir laukdami vakarienės, džiaugėmės mažais šuniukais, kurie gyvena iš televizoriaus korpuso padarytoje būdoje (patarimas: nepamiršti plauti rankų ). Šeimininkė maloniai pasiūlė pažiūrėti, kaip gaminami jų vietiniai chačapuriai ir netgi patiems pabandyti juos padaryti. Po negausios vakarienės pažaidėme kortomis, pagurkšnojom vyno ir persikėlėme į lovas miegoti.

Liepos 12 diena - kelionė į Jutą Dienos klausimas - kaip grįžti? Per gražų, bet sudėtingą Čauchi (Chaukhi) perėją (3341 m. virš jūros lygio) ar per paprastesnę, tačiau ne tokią įspūdingą Sadzelę (3060 m.). Nutarėme, kad esant geram orui ir galimybei matyti grąžų vaizdą, eisime per Čauchi. Deja, šiuose kalnuose yra nemažai kritulių, todėl pasirinkome lengvesnį variantą. 16 kilometrų žygis nebuvo lengvas, nes gavome labai stipraus vėjo, lietaus ir krušos.  Tik nusileidus, mus pasitiko šilta saulė. Apačioje, pasienio ruože su Rusija, pabendravome su Sakartvelo pasienio policijos pareigūnais, kuriems parodę pasus patraukėme į Jutos miestelį. Mūsų nuostabai, ten jau laukė vairuotojas, kuris ne tik pervežė mus į Stepantsmindą (Kazbegi), bet ir surado nakvynę. Ten gatvėse sutikom paršiukų, asiliukų bei daugybę turistų. Tai yra taškas, iš kurio visi pradeda kelionę į įnoringąjį Kazbeką,

Liepos 13 diena - pasiruošimas Suvedam galus: Tušetijoje ir Chavsuretijoje įveikėme apie 150 kilometrų ir pakilome 5766 metrų per 7 dienas. Dieną leidžiam parduotuvėse, kavinėse bei rinkdami trūkstamą įrangą, maistą kopimui ir planuodami jį. Praeidami gatvėse, vis grožimės “dičkiu” ir jo didybe. Vaikščiojant po Stepantsmindą vis atsiveria gražusis Kazbekas (Mqinvartsveri) ir stebina savo dydžiu. Tikras kalnas!

Liepos 14 diena - kelionė į Meteo stotį Naktį praleidome svečių namuose Georgi’s Guest House ir iškart po pusryčių išvykstame į starto vietą, t.y. Gergeti Trinity bažnyčios teritoriją. Palengva lipame į Meteo stotį (3653m. dar vadinami Bertliejaus namais) ledynu (katės būtinos, nors žinoma, yra lipančių ir be jų). Per 5-6 valandas pakylame 1400 m ir pasiekiame tikslą - “nuostabią” stovyklą su nepakartojamu tualetu!

Liepos 15 diena - aklimatizacija Atvykus nerimą kėlė didelis vėjas, kuris trukdė nueiti net iki tualeto, tačiau prognozės buvo pozityvios. Esant stipriam vėjui būtų labai sudėtinga ar net neįmanoma kopti. Dieną skyrėme pasivaikščiojimui iki 4000 m, poilsiui ir ruošimuisi šturmui.  

Liepos 17 - 19: Tbilisis Kitą dieną lengvai leidomės žemyn, į Stepantsmindą. Norėdami grįžti iš ten į Tbilisį, naudojomės labai pigiu pervežimu (maršrutinis mikroautubusas 10 Gel / žmogui, t.y. 3.5 Eur) ir likusį laiką skyrėme Tbilisio pažinimui ir geram jo maistui. Trinity bažnyčia atsiveria leidžiantis nuo Meteo stoties:

Linkime aplankyti ir pasinaudoti mūsų patirtimi!
Užrašė: Ramutė Varnelytė
Post Scriptum: Pabaigoje, užbaigiant Ramutės pasakojimą apie mūsų žygį, pasidalinsiu patirta pamoka apie tai, kad kalnai teikia ne tik džiaugsmą, bet ir iššūkius bei pavojus. Kopiant į kalnus, svarbiausias tikslas yra saugiai nusileisti nuo viršūnės ir sugrįžti namo.Taigi, paskutinėmis žygio valandomis mums trims komandos nariams, leidžiantis nuo Kazbeko viršūnės ir besibaigiant ledynui, po mano kojomis staiga atsivėrė sniego danga ir akimirksniu atsiradau plyšyje. Įstrigau maždaug 6 m. gylyje. Iš jo mane ištraukė netoliese buvę lenkai ir mano komandos nariai. Esu dėkingas už pagalbos organizavimą visai mano komandai, labiausiai Ramutei, Tautvydui ir Ryčiui bei lenkų alpinistams, kurių grupės nariai Marysia Wasilewska ir Łukasz Buturla lydėjo mane žemyn iki sraigtasparnio nusileidimui tinkamos vietos. Taip pat esu dėkingas Sakartvelo pasienio policijai, kurios sraigtasparniu buvau nugabentas į Tbilisio ligoninę bei kartvelų kalnų gidams padėjusiems paruošti sraigtasparnio nusileidimo aikštelę apie 4000 m. aukštyje. Atsipirkau lūžusiu šonkauliu ir įgyta pamoka ateičiai, kad kalnuose niekada negalima atsipalaiduoti. Būtina numatyti visus galimus scenarijus, o judant ledynu  - visada būti ryšyje. Šiuo atveju buvau priėmęs per ankstyvą sprendimą atsirišti virves dar nepasibaigus ledynui. Džiaugiuosi, kad tai nutiko man, o ne komandos nariams. „Mountains have a way of dealing with overconfidence“ - Hermann Buhl.
 Gintaras Bagdonas, Tbilisis, 2019 rugpjūtis