Dieveniškių krašto takais
Kviečiame į žygį "Dieveniškių krašto takais".
Data: lapkričio 7 d. (šeštadienis).
Startas ir parkavimas: žvyrkelis šalia Poškonių tvenkinio.
Koordinatės: 54.2560676, 25.6232064
Google Maps
Maps.lt
Laikas: renkamės nuo 08:30, startas 9:00 val.
Atstumas: apie 27 km.
Numatoma trukmė: ~6–7 val. su pertraukomis ir pietumis.
Grįžimas: žygis žiedinis, finišuosime starto vietoje.
Žygių ekspertė: Anželika Sadovskienė.
Lapkritis - tai metas, kai orai jau pradeda krėsti išdaigas, bet žygių sezonas tikrai nesibaigia visus metus. Ryškių rudens spalvų jau mažiau, takai tampa klampesni, o oras kartais nusprendžia patikrinti, ar tikrai gerai pasirinkome batus. Bet mes norime nuotykių ir keliaujame aplankyti dar nematyto krašto.
Šį kartą leisimės į 27 kilometrų kelionę po nepelnytai retai lankomą Dieveniškių istorinio regioninio parko apylinkes - kraštą, kuriame iki šiol išlikę seni gatviniai kaimai, akmenimis grįstos gatvės, miškai, įspūdingi medžiai ir kitos įspūdingos vietos.
Vienas pirmųjų mūsų sustojimų - Grybiškių ąžuolas ir Grybiškių pušis. Ąžuolas vertas atskiro sustojimo, jo kamieno apimtis siekia beveik penkis metrus, o amžius vertinamas maždaug tūkstančiu metų. Toliau mūsų laukia miškai ir šiam kraštui būdingi seni kaimai. Čia dar galima pamatyti tai, kas kitur Lietuvoje jau tapo retenybe - gatvinius rėžinius kaimus, kuriuose išlikusi sena gyvenviečių struktūra, tradicinė architektūra, o kai kur ir akmenimis grįstos gatvės. Pasieksime ir gražiausią žygio vietą - Gaujos mokomąjį taką. Maždaug 1.8 km ilgio takas vingiuoja Gaujos upės slėniu. Toliau kelias nuves į Dieveniškes, kur praeisime pro miestelio centre stovinčią Švč. Mergelės Marijos Rožančinės bažnyčią, o tada jau būsime užsitarnavę pietus. Maždaug ties 18-uoju kilometru mūsų lauks ilgesnė pietų pertrauka kavinėje „Makdonė“. Šį kartą jokių sumuštinių ant kelmo - turėsime progą atsisėsti, sušilsime, normaliai pavalgysime, pailsinsime kojas ir sukaupsime jėgų paskutinei žygio daliai.
Po pietų mūsų dar lauks maždaug 9 kilometrai. Keliausime per Rimašių gatvinį kaimą, tai vienas iš išlikusių šio krašto senųjų gatvinių rėžinių kaimų. Jo sodybos išsidėsčiusios palei Gaujos vingį, o kaimo gatvė iki šiol grįsta akmenimis. Ir jau grįždami aplankysime du veikėjus, kurių tokiame žygyje praleisti tiesiog negalima - Jankelį ir Jankeliuką. Tai du mitologiniai Didžiulių kaimo akmenys, apie kuriuos išlikęs pasakojimas, kad tai buvę du muzikantai-smuikininkai. Ar žygio pabaigoje jie mums ką nors pagros, nežinome, bet patikrinti tikrai užsuksime.
Kodėl verta dalyvauti?
Nes Lietuva įdomiausia ne ten, kur jau buvome dešimt kartų, o ten, kur dar turime dėl ko nustebti. O šitas kraštas tokių vietų turi gerokai daugiau, nei išduoda žemėlapis.
📍Svarbi informacija žygio dalyviams! 🥾
📍Registruojami tik dalyviai sumokėję minimalų paramos mokestį.
📍Visi žygio dalyviai privalo su savimi turėti galiojantį asmens tapatybės dokumentą – asmens tapatybės kortelę (ID) arba pasą. Vairuotojo pažymėjimas ar studento pažymėjimas šiuo atveju netinka.
📍Prašome iš anksto pasitikrinti savo dokumentų galiojimo datas, kadangi pasibaigusio galiojimo dokumentas yra laikomas negaliojančiu. Žygio metu jus gali patikrinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) pareigūnai, todėl dokumentą turėkite lengvai pasiekiamoje, bet saugioje (nuo drėgmės apsaugotoje) vietoje.
Ką verta pasiimti?
- Patogius, neperšlampamus ir lapkričio miško takams tinkamus batus.
- Šiltą, oro sąlygoms pritaikytą aprangą.
- Skraistę ar kitą patikimą apsaugą nuo lietaus.
- Vandens.
- Nedidelį užkandį pirmajai žygio daliai - iki pietų turėsime nueiti apie 18 km.
- Ir gerą nuotaiką. Lapkričio orų mes neužsakome, todėl bent šitą dalį atsinešame patys.
Paramos mokestis
Vaikui: 1.00 €
Suaugusiam: 5.00 €
Dalyvio mokestį prašome pervesti į Lietuvos karių asociacijos Keliautojų klubo sąskaitą:
SEB bankas: LT76 7044 0600 0803 6150
Lietuvos karių asociacija Keliautojų klubas
Juridinio asmens kodas: 303342955
Mokėjimo paskirtyje nurodykite: Parama LKA KK veiklai DKT.
Atlikus mokėjimą, patvirtinimą atsiųsti el. paštu: lkakeliautojai@gmail.com
Vaikai dalyvauja kartu su tėvelių pagalba.
Žygis draugiškas gyvūnams - laukiami ir keturkojai draugai!
Lapkritis gali būti pilkas. Bet mūsų šeštadienis toks būti neprivalo.
Turėsime 27 kilometrus miškų, senų kaimų, Gaujos upės vingių, akmeninių kelių, istorijų, legendų, karštus pietus ir žmones, su kuriais net ilgas kelias kažkodėl pasidaro trumpesnis. Ir jei finiše batai bus šiek tiek sunkesni ir purvinesni, o galva gerokai lengvesnė nuo kasdienybės, vadinasi, dieną praleidome teisingai.
Lapkričio 7-ąją susitinkame Poškonyse. Eisime atrasti Dieveniškių krašto.
Apie šį unikalų Lietuvos „apendiksą“ (arba Dieveniškių kilpą) sklando dau legendų, tačiau tikroji priežastis yra kur kas politiškesnė ir rimtesnė.
1. Populiari legenda: „Stalino pypkė“ Pagal liaudyje paplitusią istoriją, 1939 m. Kremliuje braižant naująsias Lietuvos rytines sienas, ant žemėlapio gulėjo Stalino pypkė. Kartografai buvo taip mirtinai išsigandę diktatoriaus, kad niekas neišdrįso pypkės pajudinti, patraukti į šalį ar paklausti, ar galima ją patraukti. Jie tiesiog apibrėžė sienos liniją aplink pypkę. Taip žemėlapyje atsirado pypkės formos išsikišimas - DieveniškėsNors ši legenda skamba smagiai, ji nėra teisinga.
2. Tikroji istorija: vietos gyventojų kova ir diplomatija Tikroji šios kilpos atsiradimo priežastis yra vietos lietuvių aktyvumas ir Sovietų Sąjungos politiniai "manevrai".
• 1939 m. klaida: Kai 1939 m. Sovietų Sąjunga pagal Molotovo-Ribentropo paktą likvidavo Lenkiją ir grąžino Lietuvai Vilniaus kraštą, siena buvo nubrėžta ties Šalčininkais. Dieveniškių kraštas (kuris tuomet buvo etniškai labai mišrus, bet turėjo stiprią lietuvių bendruomenę) liko Sovietų Baltarusijos sudėtyje, tačiau ...
• Aktyvūs Lietuvių protestai: Dieveniškių apylinkių lietuviai visiškai nenorėjo likti Baltarusijos TSR. Jie pradėjo masiškai rašyti peticijas, siuntė delegacijas į Vilnių ir Kauną, reikalaudami juos prijungti prie Lietuvos.
• 1940 m. sienų korekcija: 1940 m. vasarą Lietuva buvo okupuota ir priverstinai įjungta į SSRS sudėtį. Kadangi abi respublikos (Lietuva ir Baltarusija) tapo „broliškomis sovietinėmis respublikomis“, Maskva nusprendė šiek tiek pakoreguoti sienas. 1940 m. lapkričio pradžioje Baltarusijos TSR „savo noru“ perleido Lietuvai apie 3000 kvadratinių kilometrų teritorijos, kurioje dominavo lietuviai – į šį plotą pateko Švenčionys, Druskininkai ir toji pati Dieveniškių kilpa
Kodėl forma liko tokia keista? 🗺️Nors Lietuvai buvo atiduotos lietuviškos Dieveniškių apylinkės, aplinkiniai kaimai rytuose, pietuose ir vakaruose buvo labiau gudiški (baltarusiški) arba lenkiški, todėl jie buvo palikti Baltarusijai. Sienos konfigūracija galutinai nusistovėjo vėlyvuoju sovietmečiu (apie 1956 m.) derinant vietinių kolūkių ribas. Kai 1990 m. Lietuva ir Baltarusija atkūrė nepriklausomybę, šalys nusprendė nepradėti skausmingų teritorinių ginčų ir 1996 m. sutartimi oficialiai užfiksavo senąsias sovietines sienas. Taip šis unikalus, iš trijų pusių Baltarusijos apsuptas 207 kv. kilometrų žemės plotas liko Lietuvai.