Lietuvos valstybės simboliai

Vytis. Po Algirdo mirties jo sūnūs (Jogaila, Skirgaila, Lengvenis, Kaributas, Vygantas, Švitrigaila) jau vartojo to paties stiliaus raitelį („Vytį“) kaip dinastinį ženklą. Galima manyti, kad iš pradžių raitelis veikiausiai buvo Algirdo ir jo sūnų ženklas, tačiau neužilgo jį perėmė ir kitų giminės šakų atstovai. Ilgainiui tapo identifikuojamas kaip asmens ženklas, valstybės ženklas, Lietuvos okupacijos laikais, vyties kryžius buvo rezistencinis ženklas. Vyčio pavadinimas yra pakankamai nesenas. Jis pradėtas vadinti pavadinimu, tokiu, kokį mes turime jį dabar, tik 1930 m. Nuo 15 a. jis vadintas Pagaune, Žygimantas Augustas siūlė jį vadinti vaikymu. Įdomu tai, kad Vytis pažymėjo lenkų, polonų ir mozūriečių kariuomenės priekinės sargybos liniją Žalgirio mūšyje, todėl pas juos jis vis dar vadinamas Gonča – suslavintas Vytis.

Vyties kryžius. Karališkas geltonas (auksinis) herbas mėlyname fone – taikos vėliava. Simbolis yra sudedamoji Lietuvos valstybės herbo dalis. Pirmą kartą dvigubas kryžius raitelio skyde buvo pavaizduotas 1386 m. Lenkijos karaliaus Jogailos antspaude. Karalius Jogaila, kuris laikėsi savo titulo Rex Litvanie – Lietuvos karalius, sąmoningai net Žalgirio mūšio lauke vartojo šią vėliavą parodydamas, kad jis nori taikos. Iš pradžių ženklas buvo Jogailos, vėliau, kai jį perėmė kiti valdovo broliai ir įpėdiniai, tapo Jogailaičių dinastijos herbu. Iš pradžių jis rodė valdančiąją dinastiją. 1572 m. mirus Žygimantui Augustui, paskutiniam Jogailaičių dinastijos vyriškosios giminės palikuoniui, dvigubas kryžius išliko valstybės herbe. Netekęs ryšio su dinastija, atspindėjo valstybę. Dvigubas kryžius, kaip Jogailos, Jogailaičių simbolis, kartais naudotas ir savarankiškai arba junginyje su kitais simboliais. Dvigubas kryžius ypač išpopuliarėjo XX a. pirmojoje pusėje, nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje. Šį kryžių kaip skiriamąjį ženklą ėmė naudoti Lietuvos kariuomenė, aviacija, kitos valstybės institucijos. Jis papuošė Lietuvos ordinus ir medalius, pareigybinius ženklus, tapo daugelio visuomeninių draugijų ir organizacijų atributu. 1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvos Respubliką, buvo uždrausti visi valstybingumo simboliai. Už jų naudojimą iki pat Atgimimo buvo taikomos griežtos bausmės. Tačiau šie simboliai iš viešojo gyvenimo nedingo, jie ir toliau buvo naudojami pogrindyje. Pavyzdžiui, Lietuvos partizanai 1944–1953 m. dvigubo kryžiaus simbolį naudojo rezistencinėje spaudoje, taip pat apdovanojimams, uniformų ženklams, ginklų puošybai. 1990 m. atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, jis kaip valstybės simbolis vėl pradėtas naudoti karo aviacijoje, policijoje. Dvigubą kryžių kaip savo simbolį naudoja ir Lietuvos šaulių sąjunga. Lietuvos istorinis nacionalinis simbolis dvigubas kryžius yra reglamentuotas Lietuvos Respublikos valstybės herbo, kitų herbų ir herbinių ženklų įstatyme. Šio simbolio etaloną Lietuvos heraldikos komisijos teikimu tvirtina Lietuvos Respublikos Prezidentas. 

Jeigu būna sutinkamas Nekarališkas baltas (sidabrinis) herbas raudoname fone –   karo vėliava Žalgirio mūšyje dalyvavusio pulko iš Kremeneco. Kremenecas – miestas dabartinėje Ukrainoje. Nuo 14 a. buvo Lietuvos didžiosios kunigaikštystės sudėtyje. 1533 m. mieste dirbo žymus LDK visuomenės veikėjas Pranciškus Skorina. Rusėnų kilmės LDK visuomenės veikėjas, 1522 m. įkūręs pirmą spaustuvę LDK ir išspausdinęs pirmąją knygą Lietuvoje (Vilniuje) rusėnų (senąja baltarusių) kalba. Knyga vadinosi „Mažoji kelionių knygutė“ su kalendoriumi. Grįžtant prie vyčio, nekarališka jo spalva parodo, kad Kremeneco lietuviška įgula buvo ne iš Jogailos dvaro ir kad jų ištikimybė buvo ne karaliui Jogailai, o Vytautui. Plačiau naudotas nuo XVI a. antrosios pusės.
Dvigubas kryžius yra plačiai Europoje vartotas krikščionybės ženklas, tiek Ispanijoje, tiek Vengrijoje. Kaip žinia, Jogaila siekė, kad LDK taptų krikščioniška valstybe. Pats užaugęs, kaip rytų apeigų krikščionis, (yra dokumentuota, kad buvo krikštytas Jokūbo vardu),  ne kartą persikrikštijo. Tuo metu, tai buvo normali praktika paremta politiniais motyvais, nieko bendra su tikėjimu neturinčiais. Bet kaip šiais laikais Lietuvos pozicija yra žiūrėti į vakarus, tali ir Jogailos laikais, buvo gręžiamasi nuo rytų į vakarus. Jeigu dvigubas kryžius heraldikoje laikomas Jogailos ir Jogailaičių dinastijos herbu, Vytis – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės herbas.

Tačiau ant kitų LDK vėliavų matome vytį su stulpais – Vytauto ženklas. Toks ženklas galėjo būti naudojamas       iki Vytautui pasikrikštijant, bet tai tik prielaida

Gedimino stulpai. Tam tikros monetos, statulėlės rastos įvairiose vietose, tarp jų ir Naugarduke, liudija, kad Gedimino stulpų/Pilies vartų variacijos siejasi su Karaliumi Mindaugu. Naugardukas plačiai siejamas su karaliumi Mindaugu. Vėliava taip pat buvo naudota per Žalgirio mūšį Naugarduko dalinių ir Vytautui pavaldūs pulkai su šiomis vėliavomis jojo Žalgirio mūšyje. Gediminaičių stulpus naudojo Gediminaičiai ir Jogailaičiai iki Jogailos ženklo paplitimo (Dinastijos ir giminės įkūrėjas buvo Jogaila iš Gediminaičių dinastijos.). Yra kelios Gediminaičių stulpų kilmės teorijos. Vėlesniais laikais istorikai, nesiremdami jokiais patikimais šaltiniais, bandė kurti įvairias versijas. Manoma, kad tai yra šventojo aukuro atvaizdas, tačiau didžiausia tikimybė, kad jie simbolizavo kažkokius vartus. Labai panašių, stilizuotų vartų yra Vakarų Europos herbuose, tik ten dažniausiai vaizduojami daiktiniai vartai, o mūsų – apibendrinti. Jeigu mes pasiliekame prie spėjimo, kad tai pilies vartai, galime mąstyti taip. Vartai yra pilies simbolis. Kariniu požiūriu tai buvo silpniausia pilies vieta, kadangi pilies gynybą lengviausia pralaužti pro vartus. Todėl vartai buvo ypatingai saugomi. Virš vartų ir šalia vartų būdavo kuorai, iš kurių buvo galima ginti vartus. Tačiau iš kitos pusės vartai simbolizavo tam tikrą karinę jėgą, pilies tvirtumą. Gali būti, kad Gedimino stulpai simbolizuoja Trakų pusiasalio pilies vartus. Tos pilies, kurios ir dabar dar griuvėsiai yra išlikę. Aišku, tai yra XIV a. pab. Kęstučio statyta pilis, kurioje Vytautas ir valdė, kol nepastatė salos pilies (pagal Sajauską).

GINKLAI. Kitas svarbus šių vėliavų akcentas yra ginklas. Vienoje vėliavoje galite matyti ietį, kitoje – kalaviją. Pradžioje raitelis buvo su ietimi. Vėliau buvo suprasta, kad ietis tinka ir žemesnių rangų valdovams, o aukščiausi valdovai turėtų turėti kalaviją“, – dėsto istorikas Stanislovas Sajauskas. Šuoliuojantis raitelis su pakeltu kalaviju reiškė valdovą, kuris gali apginti savo kraštą, savo tėvynę. Mitologai iki galo nesutaria, tačiau daugelis jų mano, kad Perkūnas buvo karo dievas. Tad šį pagonišką dievą ir turėtų simbolizuoti kalaviją pakėlęs šuoliuojantis raitelis. Užrašytoje arba pateiktoje tautosakoje Perkūnas dažnai pristatomas kaip jojantis ant balto žirgo, tarsi su iškeltu kalaviju. Štai ir turime įvaizdį: joja Perkūnas ant balto žirgo su iškeltu kalaviju, galėtume sakyti – Vytis. Jogailos Vytis buvo raitelis, pasisukęs į dešinę, su dvigubu kryžiumi, pavaizduotu skyde, o Vytauto raitelis jojo į kairę pusę. Nors, kaip sako prof. Bumblauskas, visai nesvarbu į kurią pusę joją Vytis. Jis joja nugalėti priešą.

Geltona — šio gyvenimo vaisių simbolis, tai gyvybės spalva: derlingi Lietuvos laukai, banguojantys rugiais ir kviečiais. Žalia - gyvybės simbolis.
Raudona spalva turi bendrą simboliką – tai yra kraujo, aistros, karo, gyvenimo spalva. Iš esmės tai yra tarpinė spalva tarp baltos ir juodos, pagrindinių, archaiškiausių, archeologiškai paliudytų spalvų. Iš esmės tamsa perkeltine šio žodžio prasme reiškia tą patį, ką reiškia juoda. Taigi tarp balto, kas yra nušvitimas, ir tarp juodo, kas yra aptemimas, yra raudona, gyvenimo, gyvenimo šurmulio, gyvenimo sumaišties, aistros spalva. Taigi mūsų baltas Vytis, dvasios karys, joja per šį gyvenimo karo, gyvenimo kovos, gyvenimo mūšio sumaištį“. Ką iš tikrųjų reiškia mūsų Vytis. Tai reiškia, kad vien jam pasirodžius, priešas yra nugalėtas. Jeigu raudonoje vėliavoje matome juodą herbą, ne baltą ir ne geltoną – tokia vėliava yra mirties vėliava, kuri reiškia, kad belaisvių neimama. Manoma, kad lietuviai ir čekų samdiniai grįždami į Žalgirio mūšio lauką kovojo būtent su tokia „mirties“ vėliava.
Balta spalva – tai skaistybės ir didybės simbolis. Teisę vėliavoje naudoti baltą foną turėjo tik karalystės ir kunigaikštystės