LT-105 Vilmos įspūdžiai
Kartu su LKA Keliautojų klubo 19 dviratininkų grupe įveiktas ketvirtasis žygio aplink Baltijos jūrą etapas nuo Stokholmo Švedijoje iki Helsinkio Suomijoje. 1340 km per dvi savaites kiekvieną dieną numinant vidutiniškai apie 100 km. Mano dviračio kompiuteriukas kelionės pabaigoje rodė 1039 km., nes turėjau tris logistikos dienas, kada tavo ir dar vieno komandos nario pareigos yra - vairuoti logistinį automobilį, nupirkti maisto produktus bei pagaminti visai grupei vakarienę ir pusryčius. Šiom dienom yra galimybė skirti daugiau laiko miesto ar pakelės įdomių vietų lankymui, bet tai visai ne poilsio diena, kaip gali pasirodyti Kai kurie grupės nariai po logistinės dienos sakydavo - geriau jau 100 km. minti Eilinį kartą klausiu savęs ir žygiui pasibaigus savo bendražygeivių - kodėl mes vėl ir vėl renkamės tokias atostogas? Kai jau ne vieną kartą esu išbandžiusi save, kai dar prieš prasidedant žygiui žinau - kartais bus labai sunku. Turbūt pirmoji ir svarbiausia priežastis - tikslo siekimas. Jau jeigu pradėjai ir nuvažiavai daugiau nei 2 tūkst km dviračiu aplink mūsų Baltiją - tai šaunu būtų pabaigti Labai įdomu stebėti, kokia skirtinga yra Baltija šiapus ir anapus. Na ir kurgi tu rasi geresnes atostogas, kai jau antrą dieną neprisimeni darbo ir dar geriau - su tiek pat patrakusiais bendraminčiais
Buvo visko - pirma žygio diena kiaurai merkiant lietui, visai nemenki kalnai ir kalneliai Švedijoje, kai dienos pakilimas siekė 600 ar 900 m., o didžiausias - 1300 m., buvo kalnas 8 km. atstume sukylantis 200 m. Malonumas yra tas, kad užkilus į kalnus atsiveria ne tik įspūdingi vaizdai, bet ir gali visu greičiu nestabdant pasileisti žemyn Didžiausias mano išvystytas greitis buvo 55 km/val. - tokiu greičiu dar nebuvau lėkusi Buvo stiprus priešpriešinis vėjas visą dieną Suomijoje, kuris išvargino turbūt labiau nei kalniukai, o vėjo gūsiai kartais versdavo dviratį. Buvo statomas tiltas, kuriuo nusprendėme pereiti su ypatingu atsargumu, kad nereikėtų dienos pabaigoje sukti papildomų 20 km. Buvo pirmi kartai - išbandyta "tarzankė" virš ežero ir batutas su guma Buvo daug maudynių jūroje ir ežeruose. Dviračiu numynus 100 km., tikrąjį nuovargį pajunti tik kempinge po šilto dušo ir vakarienės. Bet, nepaisant nuovargio, tradiciškai eidavom kiekvieną vakarą pasivaikščioti - lyg maža būtų to 100 km. Kempingai Švedijoje ir Suomijoje labai populiarūs, su visais reikiamais patogumais, būtinai prie ežero ar jūros. Žmonės čia įsikuria ilgam laikui su kemperiais, įsirengia apšviestas terasas su lauko baldais, gėlėmis ar net daržų lysvėmis. Šį skandinavų gyvenimo būdą galima lyginti su lietuviams įprastu persikėlimu gyventi į sodus vasarai. Šis etapas įdomus buvo tuo, kad grįžome kiekvienas su savo įspūdžiu apie dvi skandinaviškas šalis - savitas ir skirtingas, turinčias savo bruožus. Jeigu švedai sutikdavo mus džiaugsmingai, plačiom šypsenom, klausinėjo kas mes tokie, kur keliaujame, tai suomiai - daug labiau santūresni. Suomija brangesnė nei Švedija, bet žmonių gyvenimo būtis skurdesnė. Tik artėjant link Helsinkio situacija keitėsi, vis labiau buvo galima įžvelgti šios šalies savitumą, tiek pat gražų ir įdomų. Net senoji jų medinė architektūra labai tipiška ir savita. Jeigu Švedijoje mediniai sieros raudonio nameliai dažniausiai vieno aukšto su baltais langų ir stogų kraigų apvadais, tai Suomijoje - įvairiaspalviai medinukai su mansardiniu aukštu, kurio pagrindiniame fasade mansardinio aukšto lygyje maži stačiakampiai langeliai, o galiniuose fasaduose - įprasto dydžio langai. Atmintyje lieka Švedijos gamtos grožis. Švedija nuo Stokholmo į šiaurę labai graži. Ten jau kalnai, apaugę miškais, besiremiantys į gausybę vandenų, su uolėtom salom, su pasibarsčiusiais sieros raudonio nameliais ar besišliejančiais miesteliais. O Suomijoje daaug miškų su gausybe mėlynių ir žemuogių, retai apgyvendintas kraštas. Helsinkis maloniai nustebino. Gyvas, pilnas žalumos pajūrio miestas su turtinga išlikusia senąja architektūra ir su įsiterpusiais prabangaus modernizmo pastatais. Tai didelis miestas su plačiom gatvėm. Stebint miesto panoramą, Ukrainos vėliavų matėsi beveik daugiau nei Suomijos. Dar žiemą labai abejojau dėl savo važiavimo šių metų etape, nes žinojau, kad jis bus pats sunkiausias. Ir ačiū Rimantui, kuris paskatino nepabijoti. Dabar, sugrįžus į namus, labai gera prisiminti viską kas buvo - begalė ryškių vaizdų, draugiška komanda, ačiū jai už bendrystę, už smagius pokštus, gerą nuotaiką ir pagalbą vienas kitam. Iki kitų metų, iki penktojo etapo brangieji Vilma G, LKA Keliautojų Klubas