LT-103 įspūdžiai Nr.1 Genovaitė P

Į kelionę apie Baltiją dviračiais užsirašiau tik apie ją išgirdusi- taip norėjau būrio žmonių, saulės, vėjo, judėjimo, tačiau šį mano entuziazmą vadas sutiko su įtarimu: „mūsų žygyje važiuoja stipresni nei vidutiniai dviratininkai.“ Tai sukėlė nerimą, buvo kelias savaites pasitreniruota ir surastas normalus dviratis. Žygis prasidėjo nuo iškilmingo važiavimo valstybės dieną prisitvirtinus vėliavas prie dviračių- jos puošė mūsų žygį ir toliau, suteikdamos jam ypatingo estetizmo, juk pats dviratis savaimė nėra gražus kaip pvz arklys. Važiavom pro prezidentą, politikus ir tai nuteikė šventiškai nors pylė kaip iš kibirų. Po ilgo dviračių vyniojimo į dviaukštį autobusą išvykom į Svinouschi prie Vokietijos sienos, kur buvo baigtas ankstesnis važiavimo apie Baltiją etapas ir iš ryto pradėjome važiavimą pajūriais. Iš karto supratau, kad žygis pulke apsunkintas papildoma koncentracija į važiuojančiojo ratą priešais, bet apsisprendžiau ilgai nesinervinti ir pasidžiaugiau savo gerais stabdžiais. Pirmoji sutrumpinto važiavimo diena buvo maloni- kadangi važiavom voroje po du, bendravau su vis naujais šalia atsirandančiais žmonėm. Tiesa du nauji aukšti vaikinai, kurie bemat gavo pravardes suomis ir estas iš karto pradėjo vėluoti, estas paliko telefoną, kurio teko lydinčiam autobusiukui važiuoti ieškoti atgal. Pasistatėme palapines jaukiame mokyklos kieme, viskas atrodė bus gerai. Valgyti bemat ėmėm daug ir skaniai-patiekalais lepino daiktus vežančio autobusiuko merginos, budintieji rytais, dar stojom prie visų įmanomų parduotuvių, kur visi rijo bananus, šokoladinius batonėlius, ledus ir alų- atsivalgiau jų ilgiems laikams, bet kelis kartus pabandžiusi nepavalgyti pasijusdavau silpnai ir nebevijau dievo į medį, valgiau viską kas valgoma, pasirodo mums kas dieną reikėjo padidinti normą 1800 kilo kalorijų. Vėl mynėm palei jūrą, radom senos bažnyčios sienas, įvažiavom į Riugeno salą, miegojom jaukiam kempinge, iš ryto vaikščiojom po gamtos muziejų ir baltos uolienos karališkas uolas. Pasirodė kad šis 26 vaikinų ir 6 merginų būrys važiuoja ne tik daug bet ir greitai, 20 ir daugiau km per valandą, tarsi nebūčiau galėjusi numatyti to iš anksto papildomai susinervavau bet kūnas prie to kažkaip prisitaikė. Vis prašiau dviračių taisytoją Artūrą pakelti, patraukti skolinto dviračio vairą, sėdynę o jis darė tarsi šventasis absoliučiai geranoriškai ir kantriai, o ką jau kalbėti apie visų kitų gedimus. Rytais lygiai tokie pat kantrūs ir spartūs vyrukai sukraudavo milžinišką daiktų krūvą nieko nebardami ir nesiskųsdami, vaizdas atrodė kaip iš kokios pasakos. Mergina gimnastė parodydavo visiems mankštą ir visad šventai 8 val pajudėdavom iš vietos.

Iš ryto pajudėję ilgai mynėm dviračių keliais šalia rugių plentų, vakare privažiavom gražų miestą Štralzundą, ėmė lašnoti, istorijos profesorius liejo ant mūsų nesibaigiančią informaciją atidengiančią tarsi trečią ir ketvirtą dimensiją anksčiau čia gyvenančių tautų, karalių, karių, tačiau lietus vis stiprėjo, stiprėjo, važiavome neaiškiais laukais, buvo jau gerokai virš 100 km, galiausiai jau vandens grioviu, kol galiausiai visiškai pliaupiant pasiekėme vokišką kempingą su vokiečių diskoteka. Čia mano palapinė staiga atsisakė sulaikyti vandenį, nuo stogo ant daiktų ėmė tekėti vandens čiurkšlės, gerai kad vado prigrasyti visi turėjome neperšlampamus maišus. Ačiū dievui, kažkas nors ir nenoriai bet pasisiūlė mane priimti, dėl antbačių stebuklingu būdu nesušlapo bent  batai, berods tą dieną prie visų malonumų sugedo ir autobusas, bet per visa apimančius ryšius buvo skubiai rastas išnuomoti kitas, na o kitą dieną išlipę iš žlugto krūvos pasiekiame miestą Rostoką , nors ir  ne tokį senas kaip Štralzundą, bet sausą.

Pagrindinė šio miesto aikštė pilna išlindusių po lietaus vokiečių, ledai, fontanai, važiuojam dviračiais į pabėgėlių centrą- kokia laimė, sausa nakvynė! Ant šaligatvio susidžiauname šlapias palapines, nežiūrint tvarką mėgstančių vokiečių jie džiovinami kol išdžiūsta, dviračius nusprendžiame pasikeisdami saugoti, visi tempiame iš parduotuvės skanias individualias vakarienes, ir staiga paaiškėja, kad reikia evakuotis iš patalpų nes sargas nieko nežino apie viršininkų susitarimus. Mus išveja net iš pabėgėlių centro! Niekur žmogui ne vieta. Laimei po pusvalandžio visi tyliai kaip žiurkės konspiraciškai patamsiuose sulendame atgal. Šiaip ne taip išvažiavę iš miesto- daug šviesoforų, bėgių, sankryžų tokiai ilgai vorai tai gan sunku, bet čia karinė tvarka ir viskas įmanoma. Važiuojame plentais šalia biurgeriškų miestelių, promenadom su sugižusiais senyvais vokiečiais- vis klausiu savęs- kas tai tautai negerai? Kodėl jie taip mažai šypsosi?  Laukiu kol vyresni važiuotojai arba moterys pradės buksuoti, bet jie važiuoja kaip užsukti, gal visus metus treniravosi, o gal jie padaryti iš kitos medžiagos? Na bet ir aš kaip nekeista važiuoju. Kad problemų nebūtų per mažai profesoriaus dvylikmetis sūnus, jauniausias važiuotojas griūna ir susilaužo ranką, vienu motu profesorius pasiūlo netgi garsiai pasimelsti ir paprašyti dievo kad jau baigtųsi išbandymai.

Stojame jaukiame kempinge, vakare žiūrimas futbolas, grupėje išsiskyrė „kormoranų“ kompanija- artistiškas žemaitiškai išsidirbinėjantis Tadas- galėtų eiti dirbti pas Algį greitai, dvi merginos ir keli vaikinai, kurie vis aiškiau ima vakarinių šventimų pagreitį. Dieną valgome šnicelius žiūrime dar vieną povandeninį laivą, dar uostą ir štai pasiekiame Daniją- emocinis klimatas iš karto keičiasi- danai džiugesni ir ramesni, profesorius pasakoja, kad ta maža tauta gerai supranta lietuvius, turi su jas daug ryšių ir niekad su Lietuva nekariavo. Jo sūnui sugipsuoja ranką ir vaikinas toliau optimistiškai bando važiuoti bent po truputį. Atvažiuojame į senovinį danų dvarą sušunkame vado mėgiamus „tris kart valio!“ ir „vieną ilgą -valiooo!“ mus priėmusiems geriesiems danams. Temsta, tačiau pataisyto autobusiuko su palapinėm vis dar nėra ir neaišku kada bus, bet nedidelė panika greitai pataisoma užkandžiais ir gėrimais po didingais medžiais kruopščiai iššukuotoje pievelėje. Galiausiai naktį atgavę mantą iš ryto atvykstam į danišką miestelį, profesorius vis džiugina mus romantiškais šūkiais ir net jo telefonas groja Lietuvos himną. Po to seka keli tiltai- nuotraukose prie tiltų mano veidas jau neįtemptas, atsiranda šypsena. Baisiai trūksta miego...

Bet su nakvyne vėl nesiseka ir kempingo nėra, ieškom šen ieškom ten, galiausiai  įsitaisome miške, tamsu, visi šmirinėja tarp šlapių medžių ir graužia kas ką radę, o ryte grūdu maišan kalną jau parūgusių daiktų ir niekaip nenusprendžiu ką vežtis ant dviračio ką ne. Mūsų miego vieta šalia dar vieno stebuklingų aukštų baltų uolų kranto ir gūdaus pietietiškų medžių miško. Vėl važiuojam ir važiuojam, kažkam pasakoju kas užeina ant seilės, arba užsėdus ant dviračio paneriu į nesibaigiantį meditacinį transą, laisvės ir begalinio laiko jausmą, nors jį ir pertraukia šalia degalinių, parduotuvių stojantys alaus gėrovai, tik šiandien darosi nemaloniai karšta. Po vakar net trys žmonės sulipo važiuoti į nepajėgumo- gėdos- o gal pagalbos autobusiuką, kaip kas tai supranta. Atrodo įkaitintas asfaltas tiesiog spinduliuoja nuodus, geriu kavą, negi patiesi dabar kanopas. Per pietus suvokiu, kokiu būdu suomis ir estas vis vėluoja- estas pedantiškai ieško geriausios kavinės ir blaškosi po miestą, o suomis viską lėtina vilkdamasis iš paskos ir burbėdamas, keista kad vadas jiems toks tolerantiškas, iš tiesų jis tik griežtai reikalauja išvykimo laiku ryte ir važiavimo būry kartu.

Vakare kempinge profesorius skaito gero stand up‘o vertą paskaitą apie vikingus, atvažiuoja Danijoj gyvenanti lietuvė, ryt prisijungs dar du, visi šie ateiviai šypsosi, protingi, žavūs kaip iš geresnio pasaulio, nors imk ir emigruok. Ir štai vakaras Lietuvos ambasados Kopenhagoje kieme! Mūsų vadas, prezentacijos meistras, pasakoja apie žygį, išima dovanas, šūkius, pavaduotojas dalina „vienius“- jis juos dalina visiems bent kiek mumis susidomėjusiems žmonėms, aiškina apie mūsų žygio misiją, Lietuvą, kaip romantiškos lietuvybės nešėjas, atvykęs iš Kudirkos ir Basanavičiaus laikų. Į rezonansą su juo Danijoj Lietuvos pasiilgę lietuviai taip užgieda himną, kad net šiurpuliai eina per kūną. Jie mus pasitinka su vaišėm, dainom ir savo istorijom. Iš ryto vaikščiojam Kopenhagoje po Parlamentą, muziejų, plaukimas laivu truputį gelbsti nuo karščio, bet labiausiai vaikinus atgaivina pusnuogių hipių vaizdai. Vakare vėl šventimas, šventimų daugėja, jie ilgėja, gal žmonės to labai išsiilgę, o aš vis anksčiau lendu miegoti. Pajudam iš Kopenhagos, karštyje suomis paleidžia grupės „šventinis banchukenas“ jumoreskas, kurios siurealistiškai džiugina tam pragaro karštyje ir norisi iš streso juoktis. Kažkur miegam, iš ryto privažiuojame senovinę danų pilį su įdomiausiais požemiais ir šiuolaikišku menu- meno vitaminu dviratininko akims, o štai ir keltukas ir Švedija, viskas keičiasi, architektūra griežtesnė, raudonesnė, profesorius aiškina kad švedai labiau kariai nei žemdirbiai danai. Švedų bendruomenės atstovai sutinka mus miške su Ikėjos kukuliukais ir net pusę trijų pabudusi girdžiu kaip kažkas dar traukia lietuviškas dainas. Štai ir paskutinė diena, vėl virš 90 km iki Teleborgo, skuodžiam dviračių takais pro kviečių laukus ir pergalingai pasiekę galutinį tašką  vakare lipam į keltą kur suomis su kormoranais dar šoka denyje iki aušros. Žygis baigėsi, akyse tebestovi kviečių laukai, priešais važiuojančiojo padanga ir pasaulis neatrodo sudėtingas.
Genovaitė Petronienė