Khan Tengri 7010m – šiauriausias „septintukas“ pasaulyje

(Marius Gružauskas ir Juozapas Žygas ant Khan Tengri viršūnės 7010m) 

Khan Tengri (7010m) – šiauriausias „septintukas“ pasaulyje, stūksantis ant  Kinijos, Kazachstano ir Kirgiztano valstybės sienų. Dar prieš kelis metus, stebint įvairių alpinistų ekspedicijas, klausantis jų įspūdžių, skaitant kopimo ataskaitas, nagrinėjant maršrutus – šis kalnas atrodė iš ties bauginančiai ir ne mano jėgoms. Tuo metu nebuvo net menkiausios minties apie galimybę kopti į šį milžiną. Tačiau praėjus keliems metams ir įgijus pakankamai patirties bei žinių, štai aš sėdžiu lėktuve su savo partneriu Juozapu, pakeliui į Kazachstaną. O mano mintys sukasi vien apie ateinančių dienų tikslą – Khan Tengri. Kalnas turi du klasikinius maršrutus: Solamatov (šiaurinis maršrutas iš Kazachstano) ir Progrebetsky (pietinis maršrutas iš Kirgiztano). Mes su Juozapu nusprendėme kopti šiauriniu maršrutu, kuris yra laikomas techniškai sudėtingesniu ir statesniu, tačiau  saugesniu dėl mažesnio lavinų ir ledo plyšių pavojaus. Nusileidimą darysime Pogrebetsky maršrutu į Kirgiztano pusę. Tai suteiks galimybę pamatyti kalną iš kelių pusių, kopti skirtinga vietove, o gyvybei pavojingas vietas pietinėje pusėje besileidžiant įveikti greitai. Taip pat, atsisakant nusileidimo į šiaurinę pusę, išvengsime stataus kilimo į Čepaevo kupolą (6150m), kas yra fiziškai sudėtinga užduotis po viršūnės šturmo.

(Khan Tengri Solamatov maršrutas)

 (Khan Tengri Progrebetsky maršrutas)

2019 liepos 24. Anksti ryte nusileidome Almaty oro uoste ir nieko nelaukdami pajudėjome link autobusų stoties. Dienos tikslas buvo nusigauti iki Karkara bazinės stovyklos, kuri yra 2000m aukštyje ties Kirgiztano ir Kazachstano pasieniu, 300km atstumu nuo Almaty. Ta kryptimi viešasis transportas nevažinėjo, todėl reikėjo pasinaudoti vietiniais vairuotojais, siūlančiais transportavimo paslaugas. Juos radome Almaty Sayakhat autobusų stotyje. Po derybų su vairuotoju sutarėme, kad mus nuveš iki Kazachstano sienos su Kirgiztanu už 15000 tengrių (35eur). Didžioji dalis maršruto vedė duobėtais keliais per nesibaigiančias stepes. Kelionė su trumpais sustojimais, kaitinant 35 laipsnių karščiui truko apie 5val. Pasienio punktą kirtome greitai: žmonių ir mašinų srautas nedidelis, patikrinimo procedūros paprastos (nors ir kiekvienas turėjome po dvi kuprines ekipuotės iki 50kg). Tik Juozapas, turėdamas juokingą, i „Boratą“ panašią paso nuotrauką, sukėlė plačias pasieniečių šypsenas veiduose. Kirtus Kirgiztano sieną iki tikslo buvo likę apie 20km. Pasieniečiai pastebėję, kad esame be transporto priemonės, pasisiūlė pavežti iki vietos už 10$. Su pasiūlymu sutikome ir už mažiau nei valandos buvome Karkaroje. Stovykla buvo įkurta žaliame slėnyje, šalia kalnų upės, apsupta plikų, o vietomis aukštomis eglėmis apaugusių kalnų. Gyvenimo sąlygos buvo geros: valgykla maitinanti tris kartus per dieną, karštas dušas, tualetas, pirtis (už papildomą mokestį). Klientai apgyvendinami aukštose, dviejų asmenų palapinėse. Be stovyklos slėnyje buvo dar keli vienkiemiai. Vietiniai čia gyvena tik vasara, nes nuo spalio mėnesio prasideda šalti ir vėjuoti orai. Slėnyje gausu žirgų, kuriais jodinėja ~7 metų vaikai kaip tikri sportininkai, o žirgų pienas – „Kimiz“ čia visų labai mėgstamas (skonis panašus į kefyro, o konsistencija į pieno. Nelabai patiko). Dienos metu atėjus į valgyklą išvydau nemalonų vaizdą – vyriškį su nušalusiais, tamsios spalvos pirštais, panardintais į kibirėlį su neaiškiu skysčiu. Šypsena veide dingo ir dar karta prisiminiau, kad artimiausiomis dienomis laukia rimti iššūkiai. Apsigyvenę stovykloje likusią dienos dalį pasivaikščiojom po apylinkes, pavakarieniavome ir nuėjome anksti ilsėtis.

(Vaizdas iš Karkara gyvenvietės Tian Šanio kalnų masyvo kryptimi) 

2019 liepos 25. Karkara bazinė stovykla yra maždaug 100km atstumu nuo Khan Tengri kalno, kuris stūkso Tian Šanio kalnų masyvo glūdumoje. Iki kalno nusigauti galima dviem būdais: savaitės žygis pėsčiomis per kalnus, arba 40minučių skrydis su Mi-17 sraigtasparniu. Dažniausiai visi alpinistai, koncentruodamiesi į kopimą ir taupydami laiką, skrenda sraigtasparniu. Mes taip pat pasirinkome šį būdą. Mūsų skrydis buvo planuotas ryte, tačiau vos prabudus buvo aiškiai girdimi smarkiai krintantys lietaus lašai ant palapinės. Pavalgius pusryčius sužinojome, kad skrydis yra atidedamas dėl orų (prastas matomumas, vėjas, lietus). Tądien išskristi nepavyko. 

(Skrydis su sraigtasparniu arba maršrutas savaitės žygiui pėsčiomis iki kalno) 

2019 liepos 26. Rytas stovykloje buvo giedras bet vėjuotas. Po ankstyvų pusryčių 7val jau sėdėjome Mi-17 ir pirmuoju reisu skridome link šiaurinio Inylchek ledyno. Sraigtasparnis buvo pripildytas įvairių maisto produktų, gėrimų, dujų balionų, lentų ir metalinių konstrukcijų palapinėms. Be pilotų lėktuve buvome keturi: aš, Juozapas ir du rusai alpinistai. Skrydis truko apie 40min. Orlaiviui nusileidus išsikrovėme daiktus ir apsigyvenome stovykloje. Gyvenimo sąlygos buvo šiek tiek prastesnės, nei Karkaroje: elektra iš generatoriaus veikė ribotą laiką, primityvus lauko tualetas ir „dušas“. Nors stovykla įrengta ant ledyno 4000m aukštyje ir apsupta snieguotų viršūnių, čia dienos metu šviečiant saulei buvo šilta. Stovyklos gyventojai lauke vaikščiojo trumpomis rankovėmis. Tačiau vakare nusileidus saulei, temperatūra greitai nukrenta ir pūkinės striukės čia tikrai praverčia. Įsikūrus stovykloje susipažinome su čia dirbančiu personalu, pašnekėjome apie esama situaciją ant kalno ir šiek tiek pakoregavome mūsų kopimo planą. Po pietų su Juozapu pasiėmę po gertuvę arbatos ir išėjome pasivaikščioti šiauriniu Inylchek ledynu iki stataus pakilimo link sekančios stovyklos C1. Dėl geresnės aklimatizacijos ir savijautos aukštyje dienos metu stengiausi gerti daug skysčių. Per dieną suskaičiavau: 11 puodelių arbatos/kakavos, bliudelis sriubos, 300ml vandens. Tai buvo visos kelionės rekordas.

(Karkara stovykla. Pasiruošimas skrydžiui) 

(Šiaurinė Inylchek bazinė stovykla 4000m) 

2019 liepos 27. Stovykloje po nakties prisnigta. Dienos tikslas buvo užlipti iki sekančios stovyklos C1 4500m aukštyje, pastatyti palapinę, palikti dalį daiktų (dujos, maistas, viryklė ir kt.) ir nusileisti atgal į bazinę stovyklą. Greiti pusryčiai ir 7:20 buvome jau kelyje. Iš pradžių maršrutas ėjo per šiaurinį Inylchek ledyną. Jį kertant užtrukome apie valandą. Toliau prasideda ~45laipsnių kilimas sniegu. Vietomis buvo įrengti virvių turėklai. Savijauta kopimo metu buvo gera, oras gražus, tačiau besivejantys šerpai su palapinėmis, kurias ketina įrengti C1, vertė mane paskubėti ir į stovyklą ateiti pirmam (kad išsirinkti geresnę vietą). Maršruto pabaigoje – 5 metrų ledo siena, į kurią reikia užlipti pasinaudojant virve. Stovykloje apie 10 palapinių, didžioji dalis jų įrengtos ir paliktos ateičiai (ką ir mes ketinome padaryti).  Šiek tiek aukščiau – dar viena tinkama vieta stovyklai, o šalia gana status kilimas link C2 stovyklos 5300m aukštyje. Kopimas nuo bazinės Inylchek stovyklos iki C1 truko 3val 30min. Viršuje neskubant pasistatėme palapinę, pailsėjome, pavalgėme ir nusileidome žemyn. Vakaras bazinėje stovykloje buvo ramus.

(Šiaurinis Inylchek ledynas su bazine stovykla dešinėje) 

2019 liepos 28. Likome stovykloje ir niekur nėjome. Pagal kopimo planą – poilsis stabiliame aukštyje. Nuo pat ryto iki vakaro švietė saule ir buvo šilta. Dienos metu į stovyklą du kartus atskrido pilnas sraigtasparnis alpinistų. Valgykloje vos tilpdavome valgyti, todėl stovyklos personalas įrengė papildomą palapinę-valgyklą.

 (Kainos šiaurinėje Inylchek bazinėje stovykloje)

2019 liepos 29. Tądien pradėjome aklimatizacijos programą. Po pusryčių susirinkome visus reikalingus daiktus ir išėjome į C1, kur jau stovėjo mūsų palapinė. Maršrutą įveikėme 30 minučių greičiau. Likusią dienos dalį stovykloje ilsėjomės ir vykdėm rutininius darbus (gaminome maistą, tirpdėme sniegą, atnaujinome apsauginę sniego sienelę aplink palapinę). Iš stovyklos puikiai matėsi Khan Tengri šiaurinė sieną, nuo kurios pastoviai risdavosi įvairiausių dydžių lavinos. Nei mūsų stovykla, nei maršrutas į viršų, į šią pavojingą lavinų zoną nepatenka. 

(C1 stovykla 4500m aukštyje)

2019 liepos 30. Ankstyvi pusryčiai ir kopimas į C2 stovyklą. Ilga ir fiziškai sudėtinga diena. Bendras sukilimas ir aukščių skirtumas tarp stovyklų – 900 metrų. Maršrutas gana status. Beveik visur reikėjo naudotis žumaru (pakilimo įrenginiu), o vietomis kopti stačiomis uolomis, kurios tęsiasi iki 15m aukščio. Žygio pabaigoje kalnas paskendo pilkose debesyse. Matomumas buvo prastas, pradėjo snigti ir po kelių minučių kelio nebesimatė, todėl teko naujai minti pėdas. Kuprinė svėrė daug, o su kiekvienu metru artėjant prie C2 darėsi vis sunkiau kvėpuoti. Kopimas truko šiek tiek mažiau nei 6 valandas. Atėjus į stovyklą reikėjo rasti jėgų įsikurti (išsikasti lygią aikštelę palapinei, ją pastatyti ir apsikasti, pasigaminti valgyti ir išsitirpdyti sniego). Po darbų laukė poilsis. 

 (C2 stovykla 5400m aukštyje. Tolumoje matomas maršrutas link Čepaev kupolo)

2019 liepos 31. Naktis buvo sunki. Daug persivertimų nuo vieno ant kito šono, vaikščiojimai į tualetą ir nuolat galvoje besisukančios įvairios mintys apie kalną, neleido ramiai miegoti. Ryte kaip visada papusryčiavome ir išėjome aklimatizaciniam žygiui iki Čepaev kupolo ~6150m ir atgal. Aklimatizacijai į kuprinę pasiėmiau tik būtiniausius daiktus judant (karšto gėrimo, užkandžių, šiltesnių drabužių, atsargines pirštines, prožektorių ir kelis rankų pašiltukus). Pradžioje maršrutas buvo ~50 laipsnių statumo. Lipama sniegu 150m iki keteros, kur atsiveria puikus vaizdas. Poto maršrutas dar statesnis, o priėjus uolingą atkarpą, iki 80 laipsnių. Kopimo metu pūtė šaltas ir gūsingas vėjas, kuris nešė sniegą nuo uolų tiesiai man į veidą. Likus 130m iki Čepaevo kupolo nusprendėme apsisukti, dėl man ir Juozapui šąlančių kojų pirštų. Grįžome i C2, kur likusią dienos dalį laukė poilsis ir antra naktis 5400m aukštyje.

 (Ketera ir Juozapas pakeliui link Čepaev kupolo)

2019 rugpjūčio 1. Antrą naktį stovykloje miegoti buvo kur kas lengviau. Prabudus pavalgėme ir palikdami palapinę (su nereikalingais daiktais gyvenimui apačioje) pradėjome leistis į 4000m bazinę stovyklą. Nusileidimas virvių turėklais buvo gana greitas, todėl jau vidurdienį mėgavomės bazinės stovyklos privalumais (dušas, maistas valgykloje, coca-cola ir kt).

(Dušas šiaurinėje Inylchek bazinėje stovykloje) 

2019 rugpjūčio 2-3. Po aklimatizacinės fazės, kelias dienas ilsėjomės bazinėje stovykloje ir laukėme tinkamų orų viršūnės šturmui. Skaitėme knygas, žaidėme kortomis, bendravome su kitais alpinistais. 2019 rugpjūčio 4. Ateinančių dienų orų prognozės buvo geros, o savijauta puiki. Todėl iš vakaro nusprendėme, kad laikas pradėti kopimą link viršūnės. Žadintuvas skambėjo neįprastai anksti, nes tikslas – iš karto pasiekti C2 5400m. Maršrutą įveikėme per mažiau nei 8 valandas. Pasiekus stovyklą savijauta buvo kur kas geresnė, nei praeitą kartą kopiant iš C1. Likusią dienos dalį ilsėjomės ir ruošėmės rytojaus kopimui.

(C2 stovykla 5400m aukštyje) 

2019 rugpjūčio 5. Žinant, kad laukė fiziškai sunki ir ilga diena, išeiti į C3 5900m neskubėjome. Nusprendėme gerai išsimiegoti ir pailsėti, todėl žygį pradėjome apie 10val ryto. Susikrovus visus daiktus ir susirinkus palapinę, kuprinių svoris buvo tikrai ne mažas. Sunkiausia buvo tai, kad su šiuo svoriu, norint pasiekti stovyklą, reikėjo pereiti Čepaev kupolą ~6150m. Stovyklą pasiekėme vakarėjant. Įsikūrėme, pavalgėme ir nuėjome miegoti. 

(Maršrutas link Čepaev kupolo 6150m)

(Juozapas ~6000m aukštyje pakeliui į C3) 

2019 rugpjūčio 6. Kopimą į viršūnę reikia pradėti anksti (24-2val ryto), todėl supratome, kad atėjus į C3 ir numigus porą valandų, esame nepasiruošę išeiti į Khan Tengri šturmą. Dieną praleidome C3, kur matomas pietinis Khan Tengri maršrutas (juo ketinome nusileisti) su Pergalės viršūne fone. Kalnas turi dvi C3 stovyklas (pietinio maršruto ir šiaurinio maršruto). Šiaurinio maršruto stovykla yra apie 50m aukščiau ir arčiau viršūnės, tačiau įkurta ant perėjos viršaus, todėl čia dažnai būna vėjuota. Pietinio maršruto C3 yra šiek tiek žemiau perėjos, prie stačios ledo ir sniego sienos. Įdomu tai, kad pietinėje stovykloje galima gyventi sniego urvuose, kurie taip pat turi savų privalumų ir trūkumų (labai gerai sulaiko šaltį, gyvenant viduje nesijaučia blogo oro padariniai, bet blogai cirkuliuoja šviežias oras, kuris trukdo aklimatizuotis). Deja, dėl atskilusios ledo sienos pietinėje pusėje, šį sezoną sniego urvuose gyventi nebuvo įmanoma. Mes gyvenome šiaurinėje C3.

(C3 stovykla 5900m aukštyje)

2019 rugpjūčio 7. Viršūnės šturmo diena. Atsikėlėme vidurnakti, sočiai pavalgėme, susidėjome kopimui reikalingus daiktus ir 1 valandą išėjome. Naktis buvo tamsi, net kalno siluetą buvo sunku įžiūrėti. Tik tolumoje buvo matomi anksčiau pradėjusių kopti alpinistų prožektoriai. Pradžioje maršruto ėjome su lazdomis iki 6100m, kur yra dar kelios vietos palapinėms. Ten jas palikome ir toliau pradėjome statų kopimą sniegu ir uola. Iš pradžių buvau apsirengęs viską ką turėjau: rankų ir kojų pašiltukai, storą termo komplektą, storą džemperį, striukę nuo vėjo, pūkinę striukę, 2 poras pirštinių ir kt. Naktį vėjo beveik nebuvo todėl kylant į viršų teko po truputi išsirenginėti ir ieškoti optimalaus varianto, kuris atitiktų oro sąlygas. Pradėjus švisti, atsirado lengvas vėjelis, kuris privertė visus drabužius susivilkti atgal ant savęs. Švintant pasiekėme 6400m aukščio stovyklą (vietos yra 2-3 palapinėms). Nuo šios vietos, pakeliui link viršūnės, sunku rasti horizontalių vietų, kur būtų galima patogiau prisėsti, nusiimti kuprinę. Todėl norint atsigerti vandens, suvalgyti šokoladuką, pailsėti, teko tai daryti kabant ant virvių. Tik likus 150m iki viršūnės išlipome ant mažiau stačios vietos. Viskas lyg sulėtintas filmas: keli įkvėpimai – vienas žingsnis, keli įkvėpimai – vienas žingsnis. Judėjimo greitis buvo nedidelis, tačiau viršūnė vis arčiau ir arčiau. Oras buvo puikus ir vis kartojau sau, kad mums turi pavykti, tačiau dalelė nežinomybės ir abejonių, kad situacija kalnuose gali greit pasikeisti, taip pat nedavė ramybės. 11:32 kartu su Juozapu buvome ant Khan Tengri ir kėlėme į dangų trispalvę. Praleidę viršūnėje apie 30min pradėjome nusileidimą tuo pačiu maršrutu į C3. Stovyklą sėkmingai pasiekėme 16val. 

(Aušra. Pakeliui į viršūnę) 

(6400m yra kelios vietos palapinėms. Nuotrauka daryta pakeliui į viršūnę)

 (Vaizdai likus 100m iki viršūnės. Mažiausiai stati maršruto vieta)

2019 rugpjūčio 8. Nors viršūnė buvo pasiekta ir didžioji dalis iššūkių praeityje, mums su Juozapu buvo likęs dar vienas išbandymas – nusileidimas Prograbetsky maršrutu į pietinę Khan Tengri bazinę stovyklą 4000m. Šis maršrutas yra ypatingas tuo, kad jame yra atkarpa, vadinama „butylka“ arba „bottleneck“, kuri patenka į lavinų pavojaus zoną. Maršrutą reikia įveikti kuo anksčiau ryte, kol sniegas ir ledas po nakties yra sustingęs, o patekėjusi saulė dar nepradėjo jo tirpdyti. Tačiau per istoriją yra ne vienas atvejis, kada laiku išėję alpinistai, buvo nušluoti lavinos einant per „butylka“. Todėl šioje vietoje reikia būti ne tik greitam ir viską daryti teisingai, bet ir nepaleisti fortūnos. Mes nusileidinėti pradėjome 5val ryte. Saulė dar nebuvo patekėjusi, bet jau buvo šviesu, kelias gerai matėsi, todėl judėjome greitai. Maršrutas ne tik pavojingas, bet ir labai vaizdingas: aplik buvome apsupti didėlių ledo luitų, vietomis ledynas smarkiai suskilinėjęs ir su giliais plyšiais. Leidžiantis žemyn sutikome daug grupių, kurios pavojingoje zonoje lėtai judėjo į viršų. Nusileidus per “butylka” ir pasiekus pietinį Inylchek ledyną, juo reikėjo eiti dar  3 valandas, kol pasiekėme bazinę stovyklą. Čia gyveno alpinistai kopiantys ne tik į Khan Tengri, bet ir į Pergalės viršūnę. Atėjus į stovyklą buvome pasveikinti jos vado su sėkmingu įkopimu ir apgyvendinti palapinėse. Taip jau sutapo, kad Rugpjūčio 8 yra tarptautinė alpinizmo diena, todėl su kitais stovyklos gyventojais ir alpinistais turėjome dvigubą šventę iki vėlyvo vakaro su gitaros garsais ir dainomis. Galite tik įsivaizduoti kokios nuotaikos buvo tą akimirką J

(Marius anksti ryte einant per „butylka“)

(„butylka“ – pavojingiausias kalno ruožas dėl lavinų ir ledo plyšių tikimybės)

(Pietinė Inylchek bazinė stovykla su Pergalės viršūne fone)

2019 rugpjūčio 9. Susikrovėme daiktus ir po pusryčių laukėme savo sraigtasparnio atgal į Karkara stovyklą 2000m. Nusileidimo aikštelė labai nedidelė. Čia reikia gerų pilotavimo įgūdžių ir žinių, ypatingai prastomis oro sąlygomis. Tai liudijo aplinkui besimėtančios orlaivių nuolaužos. O vienas sudužęs, praeitų metų sraigtasparnis buvo prie pat nusileidimo vietos. Netoliese aikštelės sutūpėme su visais daiktais ir pasitikome sraigtasparnį. Nusileidimas, naujų klientų išlaipinimas, inventoriaus iškraustymas, grįžtančių namo alpinistų susėdimas. Ši procedūra trunka iki 5 minučių, o dar po mažiau nei valandos, mūsų kojos palietė nuo ryto rasos šlapią Karkaros stovyklos žolę. Tą pačią dieną išvykome atgal į Almaty miestą, kur laukė miesto pramogos ir gyvenimiški malonumai.

(Pietinė Inylchek bazinė stovykla. Netoli sraigtasparnio nusileidimo vietos) 

Khan Tengri ekspedicija buvo viena įsimintinesnių kelionių dėl logistikos, planavimo proceso, kopimo trukmės, maršruto, naujų pažinčių, nuostabios aplinkos, ir tikrai gražios viršūnės. Kopimas nėra lengvas, reikia būti fiziškai stipriam, mokėti naudotis alpinizmo įranga, prieš tai būti kopusiam 6-7km viršūnėse. Kopimą atlikome dviese, savarankiškai, be gidų ir nešikų pagalbos.Dėkoju prie šios gražios ir sėkmingos kelionės prisidėjus LKA keliautojų klubui, aktyvaus laisvalaikio ir turizmo parduotuvei Lukla, Arimex riešutams, bei savo kopimo partneriui Juozapui Žygui.