Įspūdžiai iš Vroclavo

 Šį kartą vėl tęsiu kelionių tematiką ir leidžiuosi į netolimą savaitgalio kelionę į kalėdiškai išpuoštą Vroclovą Lenkijoje. Pripažinsiu, kad apie Vroclovą nežinojau nieko, tad magėjo pamatyti , sužinoti, o sužinojus pasidalinti maloniais atradimais. Galbūt tai paskatins ir jus stabtelti ilgėliau, ne tik pralėkti pro šalį ( jei dar vis važiuojate mašina, o ne skraidote lėktuvais). Taigi, Vroclovas nuo Vilniaus nutolęs per 14-16val. važiavimo autobusu ir įsikūręs Čekijos, Vokietijos pašonėje. Kaimyninių šalių įtaka greitai pasimato vos įvažiavus į miestą. Tvarkingi, neįmantrūs ofisiniai pastatai, aiški transporto sistema, puiki dviračių takų infrastruktūra, senamiestis gausiai apstatytas bažnyčiomis, vienuolynais, šimtus metų menančiais baroko, gotikos pastatais. Tai visa dosnaus čekų, habsburgų, austrų, prūsų dinastijų gausus palikimas. Vaikštant po miestą sunku patikėti, kad 75 procentai miesto buvo sugriauta per II pasaulinį karą, o šiandien lyg feniksas prisikėlęs, atstatytas iki smulkiausių bažnyčių bokštelių. Gal tik įžvalgi akis pastebės katedros bokšto sienoje įstrigusį artilerijos sviedinį, kuris kaip gyvas liudininkas mena tuos neramius laikus. Visų saugumui šis buvo ištrauktas, neutralizuotas ir vėl įstatytas atgal į sieną. 
Kiek Venecijų esate aplankę? Štai Vroclovas save pristato kaip Lenkijos Venecija, dėl Oderio upės gausaus atšakų išvagoto kanalų tinklo. Kas mėgstate tiltus, jų rasite apie 130, o salų net 5. Žiemos metu, kai spaudžia žvarbus vėjas, ne pats maloniausias metas pasivaikščioti pakrantėmis ar pasiplaukioti upių transportu, bet vasarą tikiu viskas atrodo daug gyviau. 
Praleidus dvi dienas Vroclove ne kaži kokia eksperte tapau, tad pažvelgsiu savom akim, kokį jį pamačiau.
Nykštukai. O jie čia gyvena ir puikiai dauginasi. Dabar jų priskaičiuojama apie 500 išsibarsčiusių po visą miestą. Jie maži, metaliniai, dažnai prisišlieję prie pastatų, tiltų, bet vis kitokie tematiniai ir turintys savo vardus: samagonščikas, girtuoklis, sargas, žibintininkas, gaisrininkas. Beja yra lietuvis nykštukas, bet šį kartą aptikti man nepavyko. Bus verta dar kartą sugrįžt dėl jo :)Išties puiki idėja leistis į nykštukų paieškas keliaujant su vaikais.
Raclawica. Įvykį menanti vertinga drobė. Šis mūšis lenkams svarbus ne mažiau nei Žalgirio. Tiesa jo laikai apima 18a. pabaigą, kai lenkų ir lietuvių tautos gyveno sukilimo nuotaikomis ir puosėlėjo viltį atsiplėšti nuo carinės Rusijos jungo. Raclawicos mūšiui vadovavo pats Tadas Kosciuška, o jo sėkmės mūšyje įkvėpti subruzdo ir lietuviai. Istorija byloja, kad dėja svajonei išsipildyti nebuvo lemta ir po skaudžių sukilimo pamokų Lietuva ir Lenkija galutinai išnyko iš valstybių žemėlapio. Taigi 200 metų senumo panoraminį, trimatį vaizdą sukuriančią, savo išmatavimais 15mx120m stulbinančią drobę apie Raclawicos mūšį verta pamatyti vien dėl istorinio, jei ne meninio aspekto.
Ksiaz ( Kšions) pilis. Valandos kelionė į trečią pagal dydį Lenkijos pilį, kuri savyje slepia legendą apie dingusį auksinį Hitlerio traukinį. Po pilimi ir apylinkėsi po žeme išvagoti betoniniai tuneliai, kurių tik maža dalis ištirtų. Kas žino kokią paslaptį juose slėpė naciai, nes tunelių statyba tesėsi iki pat sovietų atvykimo dienos, kai jau karo baigtis buvo nuspręsta. Pilis išgyveno nacių perstatymus, nes ši buvo ruošiama kaip hitlerio saugi rezidencija-bunkeris. Vėliau patyrė sovietų antpuolį ir visišką suniokojimą, kai buvo išplėšta viskas, net sienų tinkas ir sunkūs masyvūs židiniai. Šiandien pilis prikelta ir dalis jos žavesio atspindi laikotarpį, kai jos šeimininkė buvo ponia Deizi, paties Čerčilio teta. Vėliau įkalinta savo pilyje nacių, ten ji ir mirė. O Čerčilis matyt turėjo ir asmeninę priežastį neapkęsti įžūliojo Hitlerio.
Pakeliui į Lietuvą užsukome į Lodzę. Tai sėkmingas miesto, kuris buvo sukurtas pramonei, iškilimo pavyzdys. Buvęs Rusijos Imperijos paribyje, buvo sukurtas kaip pramoninis miestas, kuris dėl turtingų pramonininkų kuriamų darbo vietų turėjo plėstis ir augti. Multikultūrinis ( lenkų, vokiečių, žydų, rusų) miestas augo, iki II pasaulinio karo, kurį palietė holokaustas, o tai sudarė trečdalį miesto gyventojų. Tuo tarpu pastatai išliko beveik nepaliesti karo griovimų kaip kad nukentėjo Varšuvoje.
Petrikovskio prospektas taisyklinga tiesinė 4 kilometrų gatvė su eile puošnių namų fasadų. Man ši gatvė priminė Gedimino prospektą, tik Petrikovska gerokai ilgesnė, puošnesnė savo fasadais. Išskirtiniu šį miestą daro senoviniai raudonų plytų manufaktūrų kompleksai, kurie senamiestį ne tik kad nebjauroja, bet atspindi to meto vaizdą. Pastatuose įkurdintos kavinės, viešbučiai, net visas vietinis akropolis, kuris nė iš tolo neprimena lietuviškojo daržinės pusbrolio. 
Kartais žmonės vaikydamiesi idėjų kuom galėtų būti žavūs pristatydami savo miestą, ima kopijuoti kitus sėkmingus garsius miestus ir taip lieka beveidžiais, blankiais, neįsimenančiais. Lodzė man patiko tuo, kad su pasididžiavimu save pateikia kaip pramonės miestą ir šį arkliuką išnaudoja visur net ir baksnodami į Margaret Techer vizitui atminti skirtą lentelę. Taip, ši ponia lankėsi dėl pramonės reikalų, bet ar tai svarbu šypsosi vietinė gidė.Nėra blogos miestui reklamos, svarbu kaip ją paskleisi kitiems. Pramonės korta įviniota į šiuolaikinį dailų rūbą visai neatstumia, o greičiau paneigia vaizduotėje nusipieštą vaizdą su šimtais rūkstančių kaminų ir pilkais beveidžiais fabrikais. Pamirškit tai ne apie Lodzę. 
Lenkija ir vėl parodė kokia ji dar neatrasta ir gali maloniai nustebinti, kai atvyksti su baltu popiriaus lapu apie ją. Matyt artėjančių Kalėdų ramybė ir Vroclovo mugės karštas vynas gerai apsvaigino mano mintis, kad taip gražiai ir vėl susidėliojo apie mūsų kaimynę :)
Giedre P