Įspūdžiai "Minu kartu su tėveliu: Dzūkijos partizanai"

Rugsėjo 11-13 dienomis įvyko LKA keliautojų klubo suorganizuotas vaikų dviračių žygis  „Minu kartu su tėveliu: Dzūkijos partizanai“. Žygyje gausiai dalyvavo karių šeimos su savo ūgtelėjusiais vaikais. Žygis prasidėjo Vilniaus geležinkelio stotyje, į kurią susirinko nusiteikę dalyvauti naktiniame dviračių žygyje mažieji keliautojai. Sukėlę dviračius į traukinį pajudėjome Marcinkonių link. Beveik dviejų valandų kelionė neprailgo, nes į paties mažiausio mūsų šešiamečio keliauninko Viliaus pasiūlytą žodžių žaidimą entuziastingai įsijungė ir tėveliai. Marcinkonyse išlipome jau besileidžiant saulei. Laukė 23 km nakties žygis iki Merkinės. Įjungę visus žibintus, pasipuošę Lietuvos automobilių kelių direkcijos dovanotomis šviečiančiomis liemenėmis, po trumpo žygio vadovo Rolando instruktažo mažieji mūsų keliautojai pajudėjo. Vaikų klegesys šiek tiek pritilo, nes tamsa ir kartais prasilenkiantys automobiliai reikalavo daugiau dėmesio bei susikaupimo. Pasirodo, tai buvo tik naktinio žygio iššūkių pradžia. Mažųjų dviratininkų dar laukė važiavimas naktyje miško keliais, kur baimės akys būtų daug didesnės, jeigu šalia nevažiuotų žygio draugai, šalančios nuo dviračio vairo rankos, nes dienos šiluma nepasufleravo minties pasiimti pirštines, bet už tai jas puikiai pakeitė ant rankų užmautos atsarginės kojinės, persikėlimas kabančiu tiltu per Merkį netoli Puvočių, iki kurio teko nusileisti stačiu upės šlaito takeliu per iškritusią vakaro rasą, dar pora lieptų per mažus upeliukus, kur vienas neatsargus žingsnis kainuotų šlapius batus. Todėl nenuostabu, kad net tėvams teko nuoširdžiai stebėtis ir žerti pagyras savo vaikams už jų drasą, ištvermę, gebėjimą įvertinti kliūtis ir visai ne vaikiškas pastangas susitvarkyti su netikėtomis situacijomis. Buvo neįtikėtina - jokių zirzimų ar niurzgėjimų, o tik vaikiškas smalsumas kas laukia už dar vieno kelio vingio. Po gerų dviejų valandų pasiekę Merkinę jau sveikinomės su mūsų laukiančiais žygio draugais ir Merkinės krašto muziejaus direktoriumi Mindaugu Černiausku, kuris supažindino su muziejuje saugomomis vertybėmis, atspindinčiomis Merkinės miestelio istoriją. Dar pora kilometrų numynę iki mūsų nakvynės vietos Ornitologijos centre, radome nepaprastai kvapnų ir skanų tėvelio Andriaus pagamintą troškinį. Nenuostabu, kad vaikai po tiek įspūdžių jau patys traukė lovų link.

 Antrąją dieną mažųjų keliauninkų laukė 28 km. žygis partizanų takais "Vanago kovų takais". Žygis prasidėjo memoriale Dainavos apygardos partizanams - Merkinės kryžių kalnelyje, kur žygio vedlys Mindaugas Černiauskas vaikams suprantamai papasakojo apie Lietuvos partizanų kovą ir tikslus, apie tai, kad pokario vaikų tėvai turėjo priimti ypatingai sunkius sprendimus palikti savo šeimas, namus ir pasitraukti į mišką, kur pogrindyje tęsė kovą už Lietuvos laisvę. Toliau keliavome miško keliukais pro kaimus ir sodybas, sustodami prie partizanų bunkerių iki partizano J.Jakavonio - Tigro sodybos, kurioje vaikai galėjo apžiūrėti tikrą partizanų bunkerį ir pamatyti kokiomis sąlygomis partizanai ne vienus metus gyveno, miegojo, valgė. Pokalbis su gyva legenda partizanu J.Jakavoniu - Tigru buvo ypatingai jaudinantis ne tik tėvams, bet ir vyresniems vaikams. Tigro pasakojimas vaikams leido suprasti ir įvertinti, kokia didelė yra Lietuvos laisvės kaina. Tik patys mažiausieji, pasistiprinę žygio rėmėjo Kauno grūdai dovanotomis Activus košėmis, vaikiškai šėliojo partizano sodybos kieme. Nusifotografavę ir palinkėję stiprybės atsisveikinome su partizanu Tigru. Pro pamerkio pievas, miškus grįžome į Ornitologijos centrą. Vakarienei paruošėme ne tik iš anksto suplanuotą maistą, bet ir per dieną surinktus baravykus, kurių radome tikrai gausiai.         Šiek tiek pavargusiems, bet puikiai nusiteikusiems vaikams žygio vadovas Rolandas pažymėjimus ir dovanas įteikė jau besileidžiant saulei ypatingai gražioje vietoje - ant Merkinės piliakalnio. Mūsų šaunieji mažieji dviratininkai buvo palepinti ir pačiais skaniausiais ledais pas Vytarą Radzevičių gatvės maisto vasaros kieme "Pasaulio puodai". Daug klegesio ir juoko sukėlė prie mūsų grupės prisijungęs Gian Luca Demarco, šmaikščiai raginęs jį palaikyti televizijos projekte. Į nakvynės vietą Ornitologijos centre sugrįžome jau naktį, bet tai dar nebuvo dienos pabaiga. Pasirodo tėveliai, įsitaisydami svetainėje prie arbatos puodelio, buvo labiau pavargę nei vaikai, kurie pasiėmę žibintus dar žaidė gaudynes nakties tamsoje.

Trečios žygio dienos rytą, sukirtę šiltutėlius kibinus, susipakavę daiktus, atsisveikinę su ratuotais žygio draugais, išskubėjome, nes iki vidurdienio turėjome įveikti 26 km atstumą iki Marcinkonių. Važiavimo tempą padėjo palaikyti diskusijos apie skaniausius ledus, kuriuos pirksime Marcinkonyse. Kelionė traukiniu į Vilnių neprailgo, nes įspūdžių ir kalbų buvo su kaupu. Tėvams suprantama, kad vaikams papasakota Lietuvos laisvės kovų istorija paliks pėdsaką jų tolimesniuose žingsniuose, o žygio metu patirti išbandymai ir ypatingai naktinio dviračių žygio iššūkiai padės pratinti mažąsias atžalas prie ištvermės, kantrybės, dėmesio sutelkimo ir susikaupimo ugdymo. Tikimės, kad savaitgalis, praleistas dviračių žygyje kartu su savo vaikais patiriant daug gražių emocijų, padės vaikams pamėgti aktyvų laiko leidimą gamtoje. 
 Atsisveikinome linkėdami ir žinodami, kad susitiksime kitais metais panašiu laiku, nes po žygio švytinčios vaikų akys mums perduoda žinutę - laikas, praleistas gamtoje, žygyje kartu su savo vaikais yra nepakartojamas ir neįkainojamas.
Žygio įspūdžiais pasidalino Vilma 

O štai ką apie žygį "Minu su tėveliu: Dzūkijos partizanai" kalba vaikai ir tėvai.
"Žygis patiko. Nuostabu susitikti matytų ir nematytų draugų." Vilius, 6 metai.
Vilius pastebėjo, kad naktį buvo be galo smagu, bet ir sunku žaisti miške slėpynių. Sunku rasti pasislėpusius žaidėjus.
Važiuodamas naktį miško keliuku Vilius griuvo ant smėlio. "Buvo labai minkšta kristi, kaip į lovą. Galėtų dar ir dar taip kristi nuo dviračio" Vilius nustebo, kad važiuoti nebuvo taip lengva, ir teko daug kojytėmis padirbėti. Galvojo bus lengviau  
"Kitais metais reiks pasiimti dviratį su bėgiais" Vilius, 6 metai.
"Jei vaikui nepasakai ir niekas nepasako, kad vaikai tiek ir tiek km numinti negali, tai jis nežinodamas, kad negali, numins 30 ar 50 km., ar kiek reikia.  Vienintelis apribojimas yra galvoje ir dienos laikė." Pranas (Viliaus tėtis)
"Pasakysiu mokytojai, kad žygyje numyniau 88 km, bet ji nepatikės" Jonas, 8 metai  
- Jonai, ar dar važiuosi į tokį žygį? - Tai aišku! - Jonas neabejoja.- Kitą kartą žygis gali būti kitoje vietoje, ne ten pat, - sako mama- Nesvarbu, gali būti Lietuvoje! 
- Ten buvo virėjas ir dideli puodai. Skanų maistą pagamino virėjas, - pasakoja Jonas.- Kokį? - klausia mama.- Dešreles! - atsako Jonas.
"Dviračių žygyje Merkinėje man patiko Merkinės krašto muziejuje apžiūrėti partizanų šautuvus, patiko naktį tamsoje žaisti slėpynes, patiko susitikti su Vytaru, Gian Luku, partizanu Tigru, patiko važiuojant kalbėti su gidu.Nepatiko, kad vakare gidas labai ilgai pasakojo apie Merkinę.Norėčiau pamatyti paukščių ruošimąsi išskristi į šiltus kraštus." Žygimantas, 10 metų.
"Dviračių žygyje man patiko pabūti pas partizaną, valgyti ledus pas Vytarą, žaisti slėpynes su vaikais naktį, važiuoti dviračiu.Nepatiko, kad skaudėjo užpakaliuką.Norėčiau aplankyti dviračiais kokį nors zoologijos sodą." Rusnė, 7 metai.
Labiausiai jiems patiko vėlai vakare tamsumoje žaisti slėpynės. Nepatiko į kalną smėlinį stumti dviračius, o visa kita gerai. Girius 8 metai, Gytis Aleksandras 10 metų.   
"Mes su Odeta (6 metai) žygio miško takais metu pasikalbėjome apie žmonių reakcijas ekstremaliose situacijose. Žygis suteikia galimybę pabūti su savo vaiku neyprastose situacijose, pabendrauti, sužinoti ką ji galvoja, praplėsti jos pasaulėžiūrą." Artūras (Odetos tėtis) 
Vilma V