Įspūdžiai:Minu kartu su tėveliu: Dzūkijos partizanai

Rugsėjo 11-13 dienomis įvyko LKA keliautojų klubo suorganizuotas vaikų dviračių žygis „Minu kartu su tėveliu: Dzūkijos partizanai“. Žygis prasidėjo Vilniaus geležinkelio stotyje, į kurią susirinko nusiteikę dalyvauti naktiniame dviračių žygyje mažieji keliautojai. Sukėlę dviračius į traukinį pajudėjome Marcinkonių link. Beveik dviejų valandų kelionė neprailgo, nes į paties mažiausio mūsų šešiamečio keliauninko Viliaus pasiūlytą žodžių žaidimą entuziastingai įsijungė ir tėveliai. Marcinkonyse išlipome jau besileidžiant saulei. Laukė 23 km nakties žygis iki Merkinės. Įjungę visus žibintus, pasipuošę Lietuvos automobilių kelių direkcijos dovanotomis šviečiančiomis liemenėmis, po trumpo žygio vadovo Rolandas Lubys instruktažo mažieji mūsų keliautojai pajudėjo. Vaikų klegesys šiek tiek pritilo, nes tamsa ir kartais prasilenkiantys automobiliai reikalavo daugiau dėmesio bei susikaupimo. Pasirodo, tai buvo tik naktinio žygio iššūkių pradžia. Mažųjų dviratininkų dar laukė važiavimas naktyje miško keliais, kur baimės akys būtų daug didesnės, jeigu šalia nevažiuotų žygio draugai, šalančios nuo dviračio vairo rankos, nes dienos šiluma nepasufleravo minties pasiimti pirštines, bet už tai jas puikiai pakeitė ant rankų užmautos atsarginės kojinės, persikėlimas kabančiu tiltu per Merkį netoli Puvočių, iki kurio teko nusileisti stačiu upės šlaito takeliu per iškritusią vakaro rasą, dar pora lieptų per mažus upeliukus, kur vienas neatsargus žingsnis kainuotų šlapius batus. Todėl nenuostabu, kad net tėvams teko nuoširdžiai stebėtis ir žerti pagyras savo vaikams už jų drasą, ištvermę, gebėjimą įvertinti kliūtis ir visai ne vaikiškas pastangas susitvarkyti su netikėtomis situacijomis. 

 Buvo neįtikėtina - jokių zirzimų ar niurzgėjimų, o tik vaikiškas smalsumas kas laukia dar už vieno kelio vingio. Po gerų dviejų valandų pasiekę Merkinę jau sveikinomės su mūsų laukiančiais žygio draugais ir Merkinės krašto muziejaus direktoriumi Mindaugu Černiausku, kuris supažindino su muziejuje saugomomis vertybėmis, atspindinčiomis Merkinės miestelio istoriją. Dar pora kilometrų numynę iki mūsų nakvynės vietos Ornitologijos centre, radome nepaprastai kvapnų ir skanų tėvelio Andriaus pagamintą troškinį. Nenuostabu, kad vaikai po tiek įspūdžių jau patys traukė lovų link.Antrąją dieną mažųjų keliauninkų laukė 28 km. žygis partizanų takais "Vanago kovų takais". Žygis prasidėjo memoriale Dainavos apygardos partizanams - Merkinės kryžių kalnelyje, kur žygio vedlys Mindaugas Černiauskas vaikams suprantamai papasakojo apie Lietuvos partizanų kovą ir tikslus. Toliau keliavome miško keliukais pro kaimus ir sodybas, sustodami prie partizanų bunkerių iki partizano J.Jakavonio - Tigro sodybos, kurioje vaikai galėjo apžiūrėti tikrą partizanų bunkerį, įvertinti kokiomis sąlygomis partizanai ne vienus metus gyveno, miegojo, valgė. Pokalbis su gyva legenda partizanu J.Jakavoniu - Tigru buvo ypatingai jaudinantis ne tik tėvams, bet ir vyresniems vaikams. Tik patys mažiausieji, pasistiprinę žygio rėmėjo Kauno grūdai dovanotomis Activus košėmis, vaikiškai šėliojo partizano sodybos kieme. Nusifotografavę ir palinkėję stiprybės atsisveikinome su partizanu Tigru. Pro pamerkio pievas, miškus grįžome į Ornitologijos centrą. Vakarienei paruošėme ne tik iš anksto suplanuotą maistą, bet ir per dieną surinktus baravykus, kurių radome tikrai gausiai.

Šiek tiek pavargusiems, bet puikiai nusiteikusiems vaikams žygio vadovas Rolandas pažymėjimus ir dovanas įteikė jau besileidžiant saulei ypatingai gražioje vietoje - ant Merkinės piliakalnio. Mūsų šaunieji mažieji dviratininkai buvo palepinti ir pačiais skaniausiais ledais pas Vytaras Radzevičius gatvės maisto vasaros kieme "Pasaulio puodai". Daug klegesio ir juoko sukėlė prie mūsų grupės prisijungęs Gian Luca Demarco , šmaikščiai raginęs jį palaikyti televizijos projekte. Į nakvynės vietą Ornitologijos centre sugrįžome jau naktį, bet tai dar nebuvo dienos pabaiga. Pasirodo tėveliai, įsitaisydami svetainėje prie arbatos puodelio, buvo labiau pavargę nei vaikai, kurie pasiėmę žibintus dar žaidė gaudynes nakties tamsoje. Trečios žygio dienos rytą, sukirtę šiltutėlius kibinus, susipakavę daiktus, atsisveikinę su ratuotais žygio draugais, išskubėjome, nes iki vidurdienio turėjome įveikti 26 km atstumą iki Marcinkonių. Važiavimo tempą padėjo palaikyti diskusijos apie skaniausius ledus, kuriuos pirksime Marcinkonyse. Kelionė traukiniu į Vilnių neprailgo, nes įspūdžių ir kalbų buvo su kaupu. Atsisveikinome linkėdami ir žinodami, kad susitiksime kitais metais panašiu laiku, nes po žygio švytinčios vaikų akys mums perduoda žinutę - laikas, praleistas gamtoje, žygyje kartu su savo vaikais yra nepakartojamas ir neįkainojamas.Žygio įspūdžiais pasidalino Vilma