Įspūdžiai iš: Į Žiemgalą pas laumę  

Įspūdžiai iš: Į Žiemgalą pas laumę

 

LKA keliautojų klubo dviratininkai saulėtai vėjuotą rugsėjo pabaigos savaitgalį aplankė Šiaurės Lietuvą. Žygin "Į Žiemgalą pas Laumę" mus pakvietė ir sąvąjį kraštą svetingai aprodė Rimantas Liudvinaitis. Pirmąją žygio dieną maloniai šildanti saulutė, vėjas į nugarą ir asfalto kelias be kalniukų leido atsipalaiduoti ir mėgautis važiavimu ir apylinkėmis. Malonumas! Lankėme miestelius, bažnyčias ir vienuolynus, susitikome su seniūnais, merais, o laukiantys mūsų gidai dosniai dalijosi ne tik istorijomis, žiniomis, bet ir obuoliais. Kelionė prasidėjo Linkuvos centrinėje aikštėje, į kurią subėga septynios gatvės, o čionykščiai gyventojai puošia savo miestelį kompozicijomis iš gėlių - spalvingas gėlių drugelis, traukinukas, vėžlys. Linkuvos seniūnė Gitana Pašiškevičienė ir gyventoja Aldona Bučaitė papasakojo Linkuvos miestelio istoriją, pakvietė apžiūrėti renesansinę Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčią ir šiuo metu tvarkomą Karmelitų vienuolyną. Pakeliui link Lauksodžio stabtelėjome Bardiškiuose prie Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto paminklo, kurio nepalietė sovietmečio laikotarpis. Lauksodyje mūsų laukė muziejininkė Daiva Skrupskelytė su pilna pintine jėzuitų sodo obuolių.

Apžiūrėjome XVIII amžiuje pastatytą Lauksodžio Šv. Aloyzo medinę bazilikinę bažnyčią, pastatytą be vinių ir sėkmingai išsaugotą karų laikotarpiu. Žeimelio miestelyje senosiose karčemose įsikūrusiame Žiemgalos muziejuje galėjome apžiūrėti unikalias kryžius puošusias saules, senus medinius, metalo, odos daiktus ir rakandus, surinktus iš Žiemgalos apylinkių ir bylojančių savąsias istorijas. Kriukuose pasivaišinome kava, arbata ir kvepiančiomis šviežiomis bandelėmis. Joniškyje mus pasveikino net du merai - Vitalijus Gailius ir Gediminas Čepulis. Draugiški palinkėjimai, sotūs pietūs ir - į kelią. Pasidžiaugus vėju į nugarą, lygiu keliu be kalnelių ir tuo, kad net vieškeliu riedėjome beveik kaip asfaltu, mūsų kelias pasuko į pievų keliuką, per remontuojamą kelią.   Taip įvairiai bemindami pasiekėme Laumės sodybą, kurioje buvo numatyta mūsų nakvynė. Čia mūsų laukė visa programa. Pamynę ketvertą kilometrų vieškeliu, pasiekėme Mūšos tyrelio pelkę Žagarės regioniniame parke su pačiu ilgiausiu Lietuvoje 6 kilometrų ilgio mediniu taku. Čia mūsų laukė Laumė, kurios pasakojimas apie šalimais prašuoliavusį elnią žadėjo mūsų laukiančią paslaptingą kelionę per pelkę. Kai Laumė paprašė sustoti nugaromis į vidų ir ištiesti už nugaros rankas, vienintelis noras buvo - kad jose neatsidurtų kažkas šlapio šalto ir judančio. Mums pasisekė - lietėme švelnias kailio uodegas, iltis, ragus, kankorėžius. Laumė mus supažindino su pelke per lytėjimą, per uoslę, per skonį. O kelionės metu pakilęs mėnulio priešpilnis rodos išskleidė Laumės kerus virš pelkės su joje tūnančiom nuodingom gyvatėm, virš kiminų, gailių ir viržių, virš juodo stebuklingų galių turinčio pelkės ežero. Laumės kerai taip apžavėjo, kad kai kurie išdrįso net ranką įkišti į skruzdėlyną. Pasikrovę pelkių stebuklingos energijos, kelią nušviečiant mėnuliui, prieš vėją parmynėme į Laumės sodybą, kur mūsų laukė sviesto mušimas. Kas mušė pirmą kartą, kas prisiminė savo vaikystės patirtį, bet darbo pakako visiems - sviestas niekaip nenorėjo susimušti. Galiausiai sumušėme vadinamąjį "didžkį" sviestą, kuris, ragaujamas su namine duona ir nepaprasto skonio krosnyje ruošta Laumės šilkine koše su juodaisiais žirniais, buvo kaip didysis šios dienos prizas. Pasisotinę ir atsipalaidavę susibūrėme aplink laužą. Laumė mums suruošė būgnų meditaciją prie laužo. Kiekvienas savaip priėmė ir jautė, bet turbūt kiekvienam ten buvusiam paliko nepamirštamą įspūdį. Bet ir tai dar nebuvo pirmos žygio dienos pabaiga - koks dviratininkų žygis be diskotekos po žvaigždėmis? 

      Kas prisišokę, kas panaktinėję prie laužo, kas leidę sau ilgiau pamiegoti, ryte 8 valandą jau pusryčiavome, o devintą po trumpos mankštelės pajudėjome vieškeliu link Žagarės. Pirmas sustojimas Juodeikiuose prie Vytauto Didžiojo paminklo, kur mūsų jau laukė Juodeikių kaimo bendruomenės pirmininkė Eglė Ginkuvienė, papasakojusi apie čia kunigavusį Tėvą Stanislovą. Eglė pasakojo, kad Tėvas Stanislovas kaimo žmonių širdyse paliko daug šviesos, šilumos ir gerumo. Apžiūrėjome mažutį Tėvo Stanislovo namelį, medinę Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią, nusifotografavome ir pajudėjome Žagarės girios link. Mėgaudamiesi važiavimu per girią, stabtelėjome trumpam poilsiui prie Medžiotojų rūsio. Pakeliui link Žagarės apkabinom Veršių kaimo ąžuolą, sustojom prie Brolių akmens. Neilgai trukus pasiekėme Žagarės dvarą, kurio istoriją, medžioklės tradiciją, persipynusias tautas mums pristatė gidė Modesta Bielskienė. Žagarės bažnyčios klebonas Andrius Valčiukas mums papasakojo apie Žagarėje prasidedantį 500 kilometrų ilgio lietuviškąjį Camino Lituano kelią, apie piligrimystės prasmę. Apžiūrėjome Švėtės upės užtvanką, žagariečių vadinamą "bliūdu". Aplankėme Barboros Žagarietės kriptą Žagarės antrojoje Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje. Prie šios bažnyčios LKA Keliautojų klubo žygio aplink Lietuvą LT-100 metu 2018 metais buvo pastatytas kryžius, pagamintas iš dviračių detalių. Buvo smagu sugrįžti čia po dvejų metų. Pakeliui iki numatytos pietų vietos dar stabtelėjome prie puodų namo, kurio visos sienos ir stogas puoštas įvairaus dydžio ir formų puodais, prasukome pro Žagarės miestelio centrinę aikštę. Papietavę pajudėjome link Linkuvos. Mūsų laukė apie 65 kilometrų kelias prieš stiprų rytų vėją. Šis kelionės etapas buvo didelis iššūkis net ir patyrusiems žygeiviams. Nenuostabu, kad buvome išties laimingi jau vakarėjant pasiekę Linkuvą.       Ačiū Rimantui Liudvinaičiui, kurio kruopščiai sudėliotas žygio maršrutas leido pažinti, pajusti Žiemgalos krašto savitumą ir grožį, subtiliai atsiskleidusį per gausybę vėjo malūnų plačiose lygumose, išlikusių koplytstulpių senose sodybose, kaip tikima saugojusių nuo piktų dvasių, ir čia gyvenančių žiemgališkių, taip svetingai mus sutikusių. 
       Žygio įspūdžiais pasidalino Vilma 

Dalyvių įspūdžiai

Rimantas Sugrįžęs džiaugiausi, kad visi saugiai sudalyvavo, nebuvo didesnių nesklandumų, išskyrus vėją. Nustebino dalyvių gausa. Žmonai pasakojau gal dvi valandas, nes tai buvo mano pirma tokio renginio organizavimo patirtis.Nepatiko - vėjas???Sunku nebuvo - jaučiau didelį malonumą. Liko daug neaplankytų vietų pakeliui, bet tam reikia daugiau laiko. Pelkei laiko tikrai buvo per mažai.Labai patiko visa atvykusi LT-102 komanda - jaučiausi tarp savų :))). Žinau, kad kitais metais kažkur tikrai su jais važiuosiu... 

Rolandas  Į Žiemgalą pas Laumę žygio vertinti nesiruošiu. Žygis pavyko, nusivylimo nėra. Visada yra kur tobulėti. Pasitvirtino, kad entuziastingas Klubo narys visada geriau pristatys savo kraštą, jo žmones ir ten esančias pramogas, paveldą bei kitas krašto įdomybes. Rimantas tik patvirtino šį faktą. Išties labai džiaugiuosi šiuo žygiu dėl sudarytos komandos ir jai iškilusių užduočių įgyvendinimo. Pirmą dieną džiaugėmės kaip maži vaikai važiuodami visą maršrutą palei vėją ir net pamiršdami tą veiksmą "minti". Antra diena po bendravimo su Laume buvo iš esmės kitokia. Lankytinų objektų nuo Žagarės miestelio nebeliko. Lygiais laukais prieš stiprų vėją mums reikėjo įveikti apie 65 km. Ir žinoma nebuvo jokios užuovėjos, medžių, krūmų, pastatų palei gatvę - tik laukas laukas laukas su savo draugu vėju. Jis mums tikrai nebuvo draugas. Visada taip yra ir bus, kad fizinės kiekvieno dalyvio jėgos yra skirtingos. Įveikti šį iššūkį mums padėjo turima patirtis: rokiruotės - stipresni į priekį, merginos į dešinę, vaikinai į kairę. Pastovaus ritmo palaikymas, laiku stabdoma kolona trumpai poilsio pertraukėlei, motyvacinės kalbos, nepalikome gale atsiliekančių dideliu atstumu nuo bendros kolonos. Likus 5 km iki finišo praskaidrėjo ir dalyvių nuotaikos, atsigavo klegesys kolonoje, nes buvo suprasta, kad tik bendroje komandoje šią užduotį įveikėme. Žinoma - akivaizdus komandos pranašumas prieš pavienius dalyvius. Įgyta dalyvių patirtis komandoje patvirtino teorijas apie komandos efektyvų veiksmų suderinamumą ir bendrą tikslo siekimą. Labai džiaugiuosi kiekvienu dalyviu atskirai ir kartu visais dėl šio įveikto nedidelio iššūkio. Žinoma, galėjo būti ir kitas variantas, jei visi važiuotų "savo tempu", būtume išsibarstę po visą kelio ruožą, dalis tikrai nebūtų baigę maršruto savarankiškai, atsirastų erzelynė, nepasitikėjimas organizatoriais ir t.t 

Vilma Kas nustebino? Laumė ir jos kerai, kai pakilęs mėnulio priešpilnis rodos tuos kerus paskleidė po visą pelkę, nusklendė virš stebuklingų galių turinčio juodo ežero, o mes  matydami, lytėdami, uosdami tebuvome viso to grožio stebėtojai. Dar nustebino kokio nepaprasto skonio gali būti krosnyje ruošta Laumės šilkinė košė su juodaisiais žirniais.
Kas buvo nauja? Būgnų meditacija laužo šviesoje, kai iš už nugaros sklindandys Laumės būgno garsai tai šiaušė, tai glostė, o grojimas būgnu buvo toks mistiškas ir užburiantis, kad rodos kartočiau tai daug kartų. 
Ko nepamiršiu? Bendrystės jausmo kartu minant prieš labai stiprų vėją; kai turi jėgų šokti iki devinto prakaito po 88 km dienos žygio; tekančios saulės virš Laumės sodybos stogų. 
Ko išmokome? Beveik 65 km važiavimas prieš stiprų rytų vėją mus išmokė būti komanda. Tapome kaip sugniaužtas kumštis, kai važiuojame arti vienas kito, dviratininkų žodžiais - prisikabinus prie rato, moterys dešinėje, vyrai kairėje, kad kuo labiau būtų užstotas vėjas ir tausojamos jėgos. 
Ko nesulaukiau? Visą naktį laukiau rujojančių elnių garsų iš miško, bet matyt mūsų kompanijos siautulys išbaidė net elnius iš girios.
Ar buvo sunku? Po vasaros LT-102 žygio 190 km per dvi dienas jau negąsdino, bet paskutinieji 60 žygio kilometrų prieš vėją pareikalavo nemažai jėgų.
 Kas nepatiko? Per būgnų meditaciją prie laužo besišnabždantys žygio draugai.  
Ar sugrįšiu? Taip, sugrįšiu ir apeisiu ilgiausią Lietuvoje 6 km. medinį taką per pelkę, sugrįšiu į būgnų meditaciją prie laužo.
Kam noriu padėkoti? Geram žygio draugui Rimantui, kuris savo laiką skyrė tam, kad mes visi turėtume įdomų žygį, kuris sugalvojo, suderino ir sudėliojo visas žygio detales taip, kad žygis paliktų tikrai malonius ir šiltus prisiminimus.   

TomasPuikus žygis, naujas rajonas, kažkaip ankščiau nebuvau užsukęs čia. Labai patiko visi renginiai, gidų pasakojimai, neblogai kad dalis žygio vyko tamsiu paros metu, geras.Nauja patirtis su būrėjais taip pat atėjo į naudą, įspūdžiai nepakartojami. Galimybė pačiam prisiliesti prie tautinio paveldo - sviestas.Puiku, kad pavyko įtraukti vietos seniūnaičius.Dar sužinojau apie Žagarės parką ir buvo įdomu vertinti istoriniu požiūriu - o kaip tuometinio Rusijos caro adjutantas galėjo tokio dydžio dvarą išlaikyti, va čia tai mastelis. Mano vertinimas - žygis buvo geras, truputį sunkesnis nei vidutinio sunkumo žygis.P. S. pirmadienį pusę dienos jaučiau žygio pasekmes.... Kas buvo negerai? Tai, kad su poilsio vietomis nesusidėliojo, reikėtų įtraukti galimybę rezervuoti nakvynės vietą už papildomą, didesnį pinigėlį. 

Jolita Dalinuosi savo emocijomis po žygio. Visų pirma, prieš žygį buvo baimių, kaip viskas seksis, nes šiais metais su dviračiu draugavau retai ir vasaros laikotarpiu važinėjau maksimaliai po 20 km per dieną, nes visas fizinis pasirengimas buvo skirtas pasiruošti maratonui. Žygio finalas - džiaugiausi savo emocija, fiziniu pajėgumu, nes praėjus vos dviems savaitėms po maratono ir visai neblogo pasirodymo jame, sėsti ant dviračio ir minti arti 180 km per dvi dienas, tai jau tikrai rodo neblogą bendrą fizo :)Labai patiko pažintinės ekskursijos žygio metu, nes rodos dviratis buvo tik priemonė taškams pasiekti :) puikiai suorganizuota. Žinoma, gerai įsiklausant, pajaučiant visą grupę, jautėsi skirtingi fiziniai pajėgumai ir noras minti skirtingu tempu, bet antra diena manau išmokė visus daug daugiau, nei norėjome - tai komandinio darbo, buvo jėga :). Tad žygių organizatoriams prie programos tikslų reikia pridėti ir info, kad bus mokomasi komandinio darbo :)  Patiko pakankamai lygi trasa, tas leido didesnį tempą. Ar kartočiau? Taip, tik dabar noriu išsimiegoti, ir drąsiai vėl į trasą :) Manau, žygyje kiekvienas radome ko norėjome, kas norėjo - buvo puiki galimybė pabūti su savimi, gamta ir vėju, kas norėjo - būti klegesio šurmulyje. Tad, kaip ir visur, viskas priklauso nuo noro ir požiūrio. Atsisveikinu tardama: iki kitų kartų :)  

 GintarasMan įdomu buvo važiuoti dvi dienas ir nepamatyti nei vieno kalnelio. Apskritai, Šiaurės Lietuvoje esu labai mažai buvęs. O Laumės košė tai tikrai buvo epinė. Žinoma, ir tos bažnyčios - kitokios, kuklesnės, jaukesnės nei prie Vilniaus. Ir visa kita man labai tiko :)

 Naglis  Apie žygį sužinojau iš kaimyno Renardo. Sako - gal sudalyvaujam. Tai taip ir atsidūrėm Linkuvoje, visiškai ekspromtu.
Pagal žygio aprašymą įdomu buvo keli dalykai. Pirma - kaip įmanoma numinti 85 km per dieną, o kitą vėl sėsti ant dviračio. Iki tol dažniausiai būdavo max 30 km su šeima, ramiai. Antras dalykas - edukacinė ir kultūrinė dalis. Trečias - kaip atrodo visas toks renginys, kai žmonių daug ir visi iš įvairių Lietuvos kampelių susirinkę.
Kadangi daug nesigilinau, tai negalvojau, kad čia tokia, faktiškai, viena kompanija bus. Turbūt tas gerai, nes žmonės disciplinuoti, žino kas kur ir kaip, ir kai sakoma "ant žirgų" niekas nesiginčija, nediskutuoja ir nevėluoja. Jei visi būtų pirmakartiniai, manau chaosėlio daug būtų.
Pats keliavimas tai labai smagus. Ir man ir Renardui iš tikro tempo trūko, greičio prasme, bet iš kitos pusės, smagiau buvo antrą dieną važiuoti, kai visąlaik visi būryje buvo. Vėliavėlės, racijos priekyje ir gale teisingai ir rimtai pasirodė. O kilometrai, ko gal kažkiek ir bijojau, pasirodė tik skaičius. Galvojau bus gėda, jei pavargsiu ir reiks skambinti žmonai, kad parsivežtų namo.
Dviejų dienų formatas labai patiko, nes ir nuo kasdienybės pabėgi, ir su žmonėmis labiau susipažinti spėji, ir patirčių daugiau atsitinka, lyginant tarkim su žygiu ryte susitinkam, vakare visi namo. Planuoju sekti LKA keliautojus ir pagal galimybes prisijungti. Iš tikro, bus MTB Tauragė žygis. 99% kad dalyvausiu. Ir šito žygio dėka.Edukacinė programa 10 balų. Kiek žmogus įdėjo darbo, laiko ir dūšios, tai net suvokti sunku. Visur pasitiko. Visur mūsų laukė, ne mes laukėm. O laiką visai dienai suplanuoti, kai >40 žmonių irgi reikia patirties. Visur įdomu, visur pasakoja. O nakvynė su Laume ir pelke iš vis fantastika. Atsipalaiduoji, mini kur veda, eini kur rodo, darai ką reikia, net valgyti sustojom, kada jau norėjosi.
Beje, čepkelių trauktinę reikės ateičiai į racioną įtraukti. Kitam žygiui jau žinosiu, kokį gėrimą vežtis.
Taip pat įdomu buvo daug žmonių sutikti. Ir realiai susirinko ne tie, kur Kakadu žiūri ir nuo sofos nesikelia. Visi kažkur kažką daro, dalyvauja, bando naują ir pan. Tiesiog su kuo kalbi, yra ko klausyti.
Ir Rolandas. Tėviška ranka nuo pradžių iki galo. Kitaip kaip ir nepasakyčiau.

Virgilijus- Kokios mintys buvo ir su kokiom emocijom grįžote namo? Džiaugėmės kad grįžome :)- Kas labiausiai patiko, kas nustebino ar buvo nauja? Kaip visada - puiki logistika ir puikus maistas.- Ką pasakojote namiškiams ir bendradarbiams? Pasakojom kaip ištvėrėm siaubingą priešpriešinį vėją.- Kas nepatiko ir norėtumėte, kad kituose žygiuose to nebūtų? Pirmų žygio sekundžių spurtas - kai kam buvo per staigu.- Ar buvo sunku, ar sulaukėte pagalbos? Sekmadienio popietę - taip, sunku, bet kariška drausmė padėjo :)- Gal buvo žygio metu aplankytų vietų, į kurias sugrįšite? Šiame žygyje jau sugrįžome į kai kurias vietas.- Ar patiko (tiko) žygio formatas ir organizavimas? Esame solidesnio amžiaus už dalį keliautojų, tai mums patiktų daugiau lankytis ir žiūrėti, o mažiau minti. Tokią išvadą padarėme po savo žygio, kai dviese mynėme ir po 100 km per dieną, o šitas žygis tą mintį dar sustiprino. Pats žygio organizavimas puikus, bėda, kad savaitgalis neišsitempia :)

Foto: "Į Žiemgalą pas laumę" Rimantas©2020

Foto: "Į Žiemgalą pas laumę" Gintaras©2020