Įspūdžiai iš Gudijos arba į Baltarusiją dviračiais

Žygio vadas Rolandas negalėjo pasakyti kada atsirado idėja keliauti dviračiais į Baltarusiją. Tai buvo labai seniai, tik biurokratinės kliūtis maišė įgyvendinti. Bet, esant dideliam norui, atsirado ir galimybė viską greitai ir sklandžiai organizuoti. Lietuvos karių asociacijos keliautojams beliko tik pradėti. Buvo nelengva. Daug žmonių, daug klausimų, daug uždavinių. Vienas iš sunkiausių ir mažiausiai matomų tapo dokumentų tvarkymas. Tai kažkam anketos nesisekė užpildyti, tai nuotrauką iš vakarėlio įdėjo, tai niekaip nenorėjo patikėti savo asmens dokumento. Tuo tarpo visi techniniai sprendimai rasti bendromis jėgomis. Penkios dienos, arti keturiasdešimt žmonių. Vieni rikiavosi prie galinės saugos, kiti prie puodų, treti dalinosi kas kieno palapinėje miegos, ketvirti ruošėsi prasmukti tylomis, bet nepavyko. Išvažiavom į Baltarusiją kiekvienas su priskirtomis pareigomis ir darbais.

Kelionė prasidėjo mažo pasienio miestelio klebonijoje. Keliems dviratininkams pradžia - diena prieš. Tvirtai pasiryžę minti su dviračiais iš Vilniaus išvakarėse pasiekė Šalčininkus. Jų verdiktas šitam miestui: „karštas maistas tik kebabinėje“. O mums, atvykusiems ryte, karštas maistas nerūpėjo. Reikėjo sukrauti mantas, užpildyti Baltarusijos reikalaujamas mini anketas, prisitvirtinti vėliavėles, išsikeisti valiutą. Pastaroji Lietuvoje buvo tikra retenybė. Net Šalčininkų bankas neturėjo. Štilis keityklose prieš Baltarusijai ruošiant nubraukti nemažai nulių nuo banknotų.

Klebono žodis, palaiminimas ir mes - krūva dviratininkų ir palaikymo ekipažas su dviem vairuotojomis - startuojame. Muitinė prie pat. Pasiekėme ją kaip tikri kontrabandininkai per krūmynus, bet įtarimų nesukėlėme. Lietuvos muitinė praleido greitai. Atrodė taip lengvai pasiseks ir Baltarusijoje. O kaip mes klydome.

Pirmas punktas. Karšta. Muitininkai pirmenybę teikė mašinoms, mūsų pasus susirinkdavo po keturis. Kažkur nusinešdavo, po dešimties minučių grąžindavo dokumentus. Keturi laisvi. Dar laukimas, vėl keturi. Gal mūsų veidai jau labai nekaip atrodė, nes pagaliau per garsiakalbi pasigirdo, kad rinktų bent jau po penkis pasus. Pagaliau... Pagaliau Baltarusija. O va ne....

Antras punktas. Griežtai įsakyta nusiimti šalmus, akinius ir kaip kareivėliams stovėti prie „face control“. Stovėjom, bet nelabai kas žiūrėjo į tuos mūsų veidus. Visus praleido.

Čia pagaliau pavyko gauti Baltarusiškų rublių. Žiūri į dvi kupiūras ir nesupranti. Daug ar mažai tų nulių. Bandai skaičiuoti. Sunkiai gaunasi. Kažkas pasufleravo, kad tai 400 tūkstančių. Nepaprastai geras jausmas. Tiek pinigų vienoje rankoje.

Gal jau... galim važiuoti... bet ne... dar trečias punktas. Muitininkės praleido greitai. Tik kažką pasižymėjo. Viskas. Mes Baltarusijoje. Krašte, tokiame artimame Lietuvai, turinčiame bendrą istoriją, bet tokiam skirtingame.

Pirmieji kilometrai. Labiausiai linksmino skaityti kirilica užrašytus lietuviškus vietovardžius. Pasitiko pirmieji miesteliai. Dar nebuvo laiko juos apžiūrėti, tad greitas įspūdis – labai tvarkinga.

Gaiciūniškėse pirmasis objektas margas, gėlėtas automobilis stovėjimo aikštelėje. Bet tai gal vienintelis linksmas dalykas toje vietoje. „Sielos ligonių“ ligoninė. Gavom perspėjimus nefotografuoti aptverto pastato prie kurio lėtai vaikščiojo ginkluoti sargybiniai. Tai vienintelė vieta Baltarusijoje kur gydomi nepakaltinami nusikaltėliai.

Pats namas tvirtovė irgi priklauso psichiatrijos ligoninei. Bet ne visada taip buvo. XVII amžiuje šią tvirtovę pastatė pirmasis savininkas Petras Nonhartas, kilęs iš Nyderlandų, kuris už savo darbą gavo LDK pilietybę ir Gaiciūniškes. Jo suprojektuota tvirtovė, tai gyvenamasis namas 1,5 metro pločio sienomis, su keturiais bokšteliais ir šaudymo angomis. Gynybos, praktiškumo ir grožio derinys. Baltas, gražus ir tvirtas namas apsuptas parko ir amžinai šlapios žemės.

Palikę Gaiciūniškes, prie pirmos parduotuvės ėmėm bandyti suprasti kiek čia kas kainuoja. Žiūri į tuos nulius ir vis dar nesupranti. Pardavėjų žvilgsniai aiškūs „beviltiški“. Jos paprastos moteriškės ir nesiruošia čia žaisti. Greitai peržiūri piniginių turinius, išsirenka sau reikiamas kupiūras ir sudeda grąžą. Nespėji net pagalvoti kiek ten susirinko, kiek atidavė. Bandai susimokėti su šimtine, bet gauni šaltą dušą „tokių smulkmių man nereikia“. Pasijauti mažu vaiku – nesupranti dar kas čia vyksta. Po n-tosios pardavėjos, kuri įsisuko į piniginę, supranti kad nesąžiningų nerasta, tik kuo daugiau grąžos gauni, tuo labiau piniginė storėja. Nelabai jau ir telpa. Pravažiavus inkasatorių mašinai - komentaras „o jie tikriau veža 300 Eurų vertės rublius“ sukėlė tikrą juoko audrą.

Visai nejuokinga buvo lydinčiam ekipažui. Antanina su Asta pasiryžusioms pakeisti banke 1000 Eurų. Nedidelė suma, bet sukėlė tikrą sumaištį banke. Kasininkė tik klapt klapt akimis „reikia atsiklausti ar turėsim tiek rublių“. Banko vadovas palaimino sandorį. Ir prasidėjo. Kiekviena Euro kupiūra buvo patikrina šešis kartus. Tai su ultravioletiniais, tai su padidinamuoju stiklu, tai vėl perleista per skaičiavimo mašiną. Visą valandą jie kruopščiai tikrino visas kupiūras. Ir pagaliau tie 22 milijonai baltarusiškų rublių. Antanina, pasirengusi su medžiaginiu krepšeliu, puolė krauti milijonus. Bet maišelis per mažas patapo, o lagamino nepasiėmė. Išgelbėjo bankininkė pasiūliusi papildomą plastikinį maišelį.

Po ilgo minimo plentu mūsų laukė Lydos miestas. Taip gerai žinoma iš istorijos, kai kiekvienam vadovėlyje rasi: „LDK gynybinė linija turėjo keturias aptvarines pilis – Kauno, Medininkų, Krėvos ir Lydos“. Didžioji dalis mūsų buvom Medininkų pilyje, nekantravome palyginti. Kokia pasirodė Lydos pilis? Atstatyta, išlaikyta forma, bet.... gal skubėjimas, gal patirties neturėjimas, gal mažas bendravimas su kitų šalių ekspertais lėmė, kad pilies sienos šiek tiek prarado savo tikrumo, vientisumo, o ir vidaus kiemo ekspozicija nesukūrė viduramžio kiemo vaizdo. Ir tą norėtą parodyti ir aną ir galiausiai nesupranti ką ir kokio amžiaus kiemas atstovauja... O bokštai likę uždari bet kokiems lankytojams. Lydoje pirmasis susidūrimas su Baltarusijos gidais. Energinga moteriškė puolė pasakoti, kaip kryžiuočių ordino plėšikai puolę gentis. Į Dariaus prieštaravimą, kad tai buvo ne gentys, o Lietuva ji atsakė žvilgsniu, kuris jei galėtų, tai nužudytų vietoje. Išsigandę dėl Dariaus gyvybės, bandėm atitraukti. Maža ką, kai šalia kankinimo įrenginiai.

Atsisveikinom su Lyda. Beliko rasti nakvynės vieta. Ir čia minant plentais keisti nutykimai. Lietuvoje to niekada nepatirsi. Riedi smagiai, kalbiesi ir netyčia pasižiūri atgal. O ten... gerai kad tik lengvoji, bet kartais ir visas autobusas lėtai rieda ir kantriai laukia, kol praleisi. Net krūpteli. O kur tas gerai žinomas „pyyyyypt“? Ilgainiui jau pripranti nuošaliuose keliuose, važiuojant dviese ar trise, vis apsidairyti. Ar nėra kantraus vairuotojo.

O kol mes besimėgaudami riedėjom, tai „storojo dviračio“ komanda netvėrė savo kailyje. Sportininkai su „Fat bike“ dviračiais negalėjo nurimti. „Storiesiems reikia daugiau krūvio ir mažiau turizmo. Tą bandėm gauti savo spurtais. Iš pradžių atsiplėšdami ir greitai užkopdami į įkalnes (ir laukdami kol kiti pasivys). Vėliau gavom leidimą atsiplėšti nuo visos grupės ir džiaugėmės laisve, kaip iš narvo paleistas šuo „ – pasakojo Audrius J.

Pirmoji nakvynė. Nemuno pakrantės lankoje. Čia jau mūsų laukė juodas autobusiukas, užsipildęs maisto atsargų vakarui. Įsikūrimo pirmi džiaugsmai ir vargai. Rodyklėmis nužymėti keliai iki tualetų ir gretimos sodybos šeimininko malonė išsimaudyti pirtyje su sąlyga, kad busim labai tylus prie pirties. Po kažkelintos pastabos tokie patapome. (Mes visi šventai tikėjome, kad tai buvo suderinta iš anksto, o pasirodo ši vieta buvo rasta ekipažo prieš mums atvažiuojant) Pirmoji pažinties vakaronė prie laužo. Sunku pasakyti kas pirmas pradėjo, bet prasidėjo. Kiekvienas turėjo prisistatyti. Šeimyninė padėtis, vaikų, šunų skaičius, pareigos ir atradimas - iš kariuomenės tik du prie laužo sėdėjo, dvi modeliuotojos, šokėja, keli finansininkai ir visi kiti dirbantys IT srityje. Išvada – kuo sėslesnis darbas, tuo neramesnis laisvalaikis.

Naktinis nuotykis buvo. Mažas, garsiai, plonu balseliu, lojantis. Niekas jo nematė, bet visi girdėjo. Saugojo mūsų palapines, kaip geroji, garsioji šmėklą. Tik jei kas pasiversdavo, tuoj visa serija lojimo. Lygiai penktą ryto – šuo šmėkla dingo. Dingo jisai ir kartu fotoaparatas. Paskelbta paieška. Tada pajutome, kad keliaujame po kariuomenės vėliava. Pieva buvo iššukuota. Jei būtų buvusi mina, mes būtumėm ją radę. Bet nei minos, nei fotoaparato, kuris saugiau gulėjo savininkės kuprinės apačioje, neradome.

Antroji diena. Nežinojome kas mūsų laukia. To nebuvo programoje, bet tai gal paliko didžiausią įspūdi. Ant Nemuno kranto Nemuno miestelis su „Nemuno“ krištolo gamykla. Jau parduotuvėje raibo akys nuo gaminių įvairovės ir grožio. Gimė mintis papulti į patį fabriką. Didžiulis noras ir geri atstovų derybiniai įgūdžiai atvėrė mums gamyklos vartus. Gavom griežta pastabą palikti visus dviratininkų atributus. Gal niekas nepastebėjo mūsų dviratininkų kelnių, nes įėjome visi kas norėjome.

Gidė pasididžiuodama pasakojo fabriko istoriją, kaip patys kiniečiai perka „Nemuno“ gaminius savo namams. Apie paslaptį, kurią žino tik šitas fabrikas – išgauti tokį aukštos kokybės krištolą. Ji galėjo pasakoti daug, bet tai ką pamatėme, buvo virš viso pasakojimo. Stiklo raižytojos, prie senų, kaip pats fabrikas įrenginių, nepakeldamos akių, net nežvilgteldamos kas čia vaikšto, raižė sudėtingus ornamentus. Besisukantis diskai, jokių apsaugų, tik skarda, kad vanduo neaptaškytų ir vienodi, tikslus judesiai. Bet tai buvo įvadinė dalis.

Stiklapūčiai - legendomis apipinta profesija. Atrodė, kad taip negali būti. Tik ne Europoje. Bet laikas šitame fabrike buvo sustojęs. Viduryje didžiulės patalpos, ant pakilos, ratu aplink krosnį vyko gamybos procesas. Procesas, užhipnotizavęs visus. Kas tai... Spektaklis, šokis? Kuris amžius? Vienintelė naujovė, kad stiklas pučiamas ranka spaudžiant pompą, pritaisytą prie lazdos. Abejingi stiklapūčių veidai, jauni, tvirti vyrai. Nemažiau abejingomis atrodė ir jų padėjėjos. Jaunos merginos, pasiruošusios paduoti, paimti ir vienintelės apsaugos – dilbiai aprišti stora medžiaga. Lengvai, užtikrintai stiklapūčiai imdavo lazdą su įkaitusiu stiklu. Lyg šokyje pamojuodavo, įdėdavo į formą ir mes net nepastebėdavom kada imdavo maigyti pompą. Ištraukdavo kažką panašaus į taurę be kojelės. Kitas perimdavo lazdą. Kaip prie senovinio ratelio, greitai prasukdamas taurę, suformuodavo kojelę paprastos menteles pagalba. Padėjėja kojelės formuotojui per petį, ant ilgos lazdos paduodavo dar įkaitinto stiklo. Lyg tai būtų paprasčiausia ugnies spalvos cukraus vata. Keliais judesiais, be jokių matavimo prietaisų būdavo suformuojamas padas taurei. Vienas du ir taurė atiduodama nešėjoms, vaikščiojančioms tarp krosnies ir konvejerio. Paimdavo taurę, skaitliuke perstumdavo žymę, padėdavo ir grįždavo laukti, kol bus pagaminta kita.

Visi kiti procesai nublanko prieš šitą šokį iš kurio atsiranda krištolo gaminiai. Visas grožis mums atsiskleidė fabriko muziejuje. Eksponatų įvairovė, stiklo spalvos. Nuo pirmųjų fabriko gaminių iki paskutinių. Kiekvienas vertas savo istorijos ir kad juo žavėtųsi. Ilgame pasakojime, mes išgirstame istoriją apie negrįžusius eksponatus iš parodų. Negrįžo, nes tiesiog kažkam patiko, kas turėjo valdžią juos pasiimti.

Atsisveikinom su gide. Mūsų laukė Naugardukas, o iki jo dar labai ilgas kelias plentu, kai saulė negailestinga. Ilgas plentas, iki horizonto dirbami laukai, mėšlo kvapas, maži miesteliai ir kolūkių pastatai. Tai lydėjo mus visą kelionę. Po eilinio miestelio pameti jų skaičių. Ne... jų nebuvo tiek daug. Jie visi buvo vienodi. Su vienodoms tvoromis, nudažytomis keistomis pastelinėmis spalvomis – nei tai ryškiomis, nei tai blankiomis. Beveik visos vienodos paradinės tvoros, nesvarbu, kad už jų stovi sukiužęs namelis užkaltais langais. Nušienauta žolė prie pagrindinių kelių, kryžiai papuošti dirbtinėmis gėlėmis. Mažos kaimo parduotuvėlės su pardavėjomis apsirengusiomis uniforminiais chalatais ir ant galvų užsidėjusiomis mažas karūnėles – kepuraites.

Naugarduke pirmas susitikimas su milicija. Susėdus ant žolės prie parduotuvės, milicija kur buvus kur nebuvus jau čia. Tikras milicininkas ir iš stoto ir iš reikalavimų, bet gana draugiškas. Gavom pastabas, kad nevisi su ryškiomis liemenėmis, nes pas juos visi važinėja su ryškiomis (tikriausiai dėvi, kaip apatinius rūbus, nes nematėm nė vieno dviratininko su liemene) ir kad netvarkingai važiuojam. Dėl antrosios jis buvo teisus. Mes išlepom nuo vairuotojų tolerancijos. Dėl liemenių irgi nesiginčijom, pasistengėm visi būti ryškus. Kad ir kaip juokingai skambėjo tas „mūsų visi dviratininkai“, bet saugumas yra svarbiausia. Milicija lydėjo mumis visą laiką Naugarduke. Nepastebimai, per atstumą, bet dar turi kur tobulėti, nes tai kolonos priekis, tai galas vis pastebėdavo jų mašiną.

Naugarduko pilis, tiksliau tai kas iš jos liko. Tai vieta, kurią šaltiniai minėjo dar XIII a. ir kuri Mindaugo laikais pateko į LDK sudėtį. Baltarusiams nesvarbu, kad šaltiniuose daug kur minimas Didysis Novgorodas. Jiems tai jų Naugardukas ir prie miesto herbo išdidžiai užsirašė 1044 m., o karalių Mindaugą pasodino į sostą ne kur kitur, o Naugarduke. Jautėm karaliaus Mindaugo kultą nuo suvenyrų parduotuvių iki gatvių piešinių ir renkamų aukų paminklui. Iš tos didelės meilės Lietuvos karaliui net nusprendė Naugarduko griuvėsius restauruoti. Norai dideli, žinios mažos ir gavosi kažkas panašaus, kaip garsioji Ispanijos freska netoli Saragoso, kai 80-metė parapijietė užsimanė ją patobulinti. Laimei restauruota tik dalis griuvėsių. Prie kitų dar nesugalvojo prikišti nagų, o gal kas ir paprotino juos.

Naugarduko senamiesti priminė Kėdainius. Nemaža aikštė, kelių aukštų spalvoti pastatai. Čia pabiro kas kur norėjo. Kas kavos, kas bažnyčių apžiūrėti, kas atrado tikrą seno skonio girą. Už tuos senus skonius be E ir buvo galima įsimylėti Baltarusiją. Dar už nuoširdžius, bet susikausčiusius žmones.

Antroji nakvynės vieta istorinė. Mums leido apsistoti Adomo Mickevičiaus gimtinės muziejus. Graži vieta, kaip vienos trobos mūsų Rumšiškės. Žolė čia nušienauta tik prie tako, puoselėjami gėlinai, tarp medžių pasislėpę šviestuvai, vedantys prie seno prūdo su pirtimi. Šviestuvai nedegė, pirtis seniai neveikė, o prūdo lieptelis sukiužęs, bet ši vieta turėjo savo žavesio. Žmonės, kurie ją prižiūrėjo, nuoširdžiai rūpinosi, mylėjo savo krašto istoriją ir Adomą Mickevičių.

Ryte laukė A. Mickevičiaus muziejaus direktorius, pasirengęs papasakoti apie šią vietą. Šis žmogus, tai žmogus ne tik gerai išmanantys istoriją, bet ir patraukiantis kiekvieno dėmesį. Kategoriškai pasakęs, kad kalbės tik baltarusiškai arba lenkiškai (nes šia kalba rašė poetas)  ir mums pasirinkus baltarusių kalbą, ėmė berti viso krašto ir Mickevičiaus istoriją. „Atvažiuoja lenkai, sako „Mickevičius mūsų“, atvažiuoja lietuviai, sako „mūsų“, atvažiuoja rusai sako „mūsų poetas“, karta atvažiavo kiniečiai, na dabar galvoju jau ir jie pasakys, kad „Mickevičius mūsų“ – greitakalbe išbėrė muziejaus direktorius, - „bet nesvarbu, tegul ir amerikiečiai taip sako. Mickevičius rašė taip, kad jo poemose sau artimo randa daug pasaulio žmonių“.

Šis muziejus nebuvo skirtas Mickevičiaus gyvenimui, tai buvo skirtas jo tėvams „šlėktoms“ ar kitaip Lietuvoje vadinamiems „plikbajoriams“. Apie jų tradicijas, aprangą, buitį ir kasdienybę. Deja laikas pasibaigė, o už vartelių jau buriavosi autobusai pilni turistų. Mickevičius tikrai aktualus ir brangus daugeliui.

Atsisveikinom su direktoriumi. Mūsų laukė tolimiausias kelionės taškas Nesvyžiaus miestas. O iki jo dar ilgas kelias per kaitrą ir su nuotykiais. Pradurta padanga. Vėl pamestas fotoaparatas, tik jau kitas ir tikrai pamestas. Padanga buvo sutvarkyta, fotoaparatas surastas. Ne tik fotoaparatas, bet ir naujas draugas. Jaunas baltarusis su dviračiu, kostiuminemis kelnėmis ir proginiais batais prisijungė prie mūsų. Už visą algą nusipirkęs dviratį svajojo keliauti ir norėjo pamatyti kaip vyksta tokios kelionės. Tylus, neįkyrus sekė iki pat Nesvyžiaus, o mes kūrėm įvairias sąmokslo teorijas. Kas gi jis? Baltarusiškas Džeimsas Bondas? Taip ir nesužinojom. Vakare atsisveikinom, nors keliauti iki pat nakvynės vietos jo noras buvo didelis.

Nesvyžiaus pilis tvirtovė, tai vienas iš Baltarusijos perlų. Iki tol matyti griuvėsiai nublanko. Čia nebuvo keistų restauruotųjų pokštų. 1538 metais pilį pradėjo statyti Mikalojus Radvila Našlaitėlis, o idėjų su italų architektu Džovaniu Bernadoniu atsivežė iš Italijos. Buvo pastatyta keturių bastionų tvirtovė, atitinkanti visus fortifikacijos kanonus, su ištaigingais rūmais viduje, apjuosta grioviu ir apginkluota puošniomis patrankomis. Ši pilis XVII a. tapo tikru Nesvyžiaus – Slucko šakos Radvilų giminės klestėjimo simboliu, o Radvila Žuvele (žuvelė, nes moteris mėgo o dar labiau mėgo žuvelėmis jas vadinti) pavertė ja tikra tvirtove.

Ištaigingi rūmai. Privaloma buvo užsidėti bachilus, vandenį ir didesnes kuprines palikti prie įėjimo. Bet rūmai verti dėmesio. Prabanga, atkurta autentika, visur ištaigingi veidrodžiai. Kiekvienoje salėje, gražesnėje už vieną kitą, veidrodžiais sukurtos erdvės ir iliuziniai koridoriai. Nupasakoti sunku. Aplankyti privaloma. Nemažiau garsi ir Nesvyžiaus rotušė. Deja nespėjome. Darbuotojos jau rakino durys. Nepadėjo ir mūsų vyrų riteriški priklaupimai ant kelių. Lietuvių žavesiui buvo atsparios.

Laukė trečioji nakvynės vieta. Kol mes riedėjom, mūsų ekipažas su Kasparu išskubėjo ieškoti jos. Reikiamą tvenkinį rado, o kur statyti palapines – ne. Bet užduotis yra užduotis. Vietos gyventojai nurodė kolūkį. Sakė ten galima viską sužinoti. Ir tikrai prie kolūkio pastatų sėdėjo šeši kolūkiečiai. Skirtingai nei Nesvyžiaus rotušės darbuotojos, jie neatsilaikė prieš lietuvaičių žavesį. Tuoj keli, susirioglinę į autobusiuką, nurodė kur galima statyti palapines ir net išsimaudyti tvenkinyje. Pastaroji pramoga jau buvo kelios dienos laukta.

Ketvirtoji diena. Storo dviračio komanda išlėkė į Myro pilį ieškoti gido ir autentiškų pietų. Nei vieno nei kito nerado, o likusieji dėl to ir nenuliūdo. Gynybinė Myro pilis pastatyta XVI a. pirmame dešimtmetyje su penkiais bokštais, kurių penktasis dožonas - vartų ir reprezentacinis pastatas, turėjęs šešis aukštus. Po pusės amžiaus atitekus Radviloms gyvenamieji pastatai buvo paversti rūmais. Daug mūšių ši pilis atlaikė, bet iki pat II – ojo pasaulinio karo turėjo savo šeimininkus. Tai ją apsaugojo. Dabar, tai viena geriausiai išsilaikiusių LDK pilių.

Po pilies apžiūros – Myros parduotuvių siaubimas. Ledų ir pietų. Nieko jau nebestebino kainos. Jau patys išdidžiai atsiskaičiuodavom rublius ir paduodavom pardavėjoms. Jau galėjom palyginti kad vienam miestelyje leidai 6000, o kitame net 9000 rublių. Tuo tarpu juodojo autobusiuko vairuotojos bandė gauti vakaro patiekalui šviežios mėsos. Misija neįmanoma. Myre nėra parduotuvės, kuri prekiautų tokiu dalyku. Nebent turguje, retkarčiais. Teko griebti šaldytą mėsą vakarienei. Bet pardavėjai išpirkto kaltę, kad nepasirūpino mėsa. Kaip VIP klientams parduotuvė buvo užrakinta, kad netrukdomi galėtų išsirinkti, susikrauti ir susimokėti.

Kelias iki paskutinės nakvynės vietos. Skubėjom labiau nei kitus vakarus, nes sklandė gandas apie pirtį. Niekas nesitikėjo staigmenos, kurią pateikė pakelės miestelis. Prie kultūros namų su Lenino biustu priešakyje, vietinė džiaugsmingai pamojavo, kad penktą valandą čia bus koncertas. Koncertas yra koncertas, kaip galima tai praleisti, kai vietinių net prekystalis su maistu paruoštas. Atvykęs ansamblis iš kelių moteriškių su vyriškiu traukė populiarias, liaudies dainas. Tarpais vis rėždavo kaimo istorijas, kaip moteriškė vyrą savo keptuve aptalžė ir iš namų išvarė. Tarp viso tautiniais rūbais apsirengusio kolektyvo pasirodė ir šiuolaikiškesnė dainininkė. Ugniniais plaukais, tokios pat spalvos aukštakulniais, uždainavo modernesnę dainą. Kaip tvarkingi kareivėliai vietiniai lingavo į muzikos taktą, vis nedrąsiai atsigręždami kas čia dedasi už nugarų. Tuo tarpu kelias dviratininkes muzika šokti patraukė, linksminosi iš širdies. Vis tikėjosi, kad koks vietinis prieis, pakalbins ar net šokti pakvies. Ir pagaliau drąsiausias iš drąsiausių atsirado. Aišku tik solidus amžius tiek drąsos gali priduoti. Vaikščiojo aplinkui, rinkosi, nužiūrinėjo. Pagaliau... pagaliau ryžosi kažkurią šokti iškviesti. Visos šokėjėlės pasitempė, juk tikras baltarusis tuoj šokiui pakvies. Kuriai tokia garbė? Priėjo seniokas, priėjo, praėjo ir prie Juliaus atsistojo. Ne šokiai jam rūpėjo, vyriškai pasikalbėti norėjo, gėrimo net išsitraukė. Ką čia jam tie šokiai, kai vietinės naminukės su tikru lietuviu gali gurkštelti.

Palikom koncertą, niekas kviesti šokti nenorėjo, o dar tiek minti reikėjo. Atsisveikinom su miesteliu, kuriame kadaise stovėjo Ščorcų Chreptavičių dvaro sodyba, dar ir dabar stovi kas belikę iš jos. Seni griuvėsiai, kuriuose kadaise buvo sukauptas tikras mokslo lobynas – biblioteka traukusi daugelį žymių žmonių.

Mūsų laukė Liubčios pilis ir Liubčia miestelis. Kaip ir daugelis mažų miestelių jis turėjo didingą praeitį menančią dar Mindaugo laikus, jį Vytautas padovanojo savo žmonai, o Kiškos pavertė arijonizmo centru. Kaip ir visoje mūsų kelionėje šis kraštas buvo neatsiejamas nuo Radvilų vardo. Dabar miestelio didybę mena tik likusi pilis, tiksliau keli pastatai su bokštais, kuriuos vietiniai nuoširdžiai stengiasi sutvarkyti.

Miestelyje - galimybė nakvoti ne prie sodybos, o pačioje sodyboje su pirtimi, pavėsinėmis ir net paklotomis lovomis. Išlepom keliautojai. Bet po tiek kilometrų ir prieš ilgiausia diena, mes nusipelnėme. O didžiausia, netikėta staigmena – pasivėžinimas senu vežimu su arkliu po miestelį, kai vadeliotojas pats sodybos savininkas. Rūstus ir sausas. Atrodė gero žodžio nepasakys, bet susisodinus tiek lietuvaičių į seną medinį vežimą, labai greitai rūstybė išnyko. Antrą kartą nukeliavom į Lubčios pilį, bet dabar jau kita transporto priemone. Dardant senu grįstu keliu pro pilies vartus vienas jausmas „kaip karalienės į puotą“, bet eilinis krestelėjimas nuleido ant žemės - baudžiauninkės į lažą.... Tada ir sužinojome, kad Lubčios pilis atstatoma vietinių iniciatyva, pasikviečiant studentus. Jie myli savo kraštą, puoselėją ir stengiasi išsaugoti tai kas jiems liko.

Paskutinė diena. Ilgiausias kelias. Reikėjo penkių dienų, kad visi dviratininkai taptų tvarkinga viena kolona. Storo dviračio komanda kantriai ėmė globoti silpniausius. Nesitraukė nuo merginų, sergėjo jas nuo vėjo, stūmė į kalnus, palaikė morališkai, fiziškai ir net išmokino sportinių gudrybių, kaip pasilengvinti važiavimą.

Palydėjo Baltarusija mus tvarkingai su milicija. O nuotykis prasidėjo, kai pagaliau pasiekėme išsvajotą vandens telkinį. Karštą dieną, tai buvo mintis gelbėjusi visus. Tačiau nepraėjo nė minutė, kai prisistatė milicininkas su motoroleriu. Sprendimas griežtas. Maudytis negalima. Niekas čia nesimaudo. Bet nors kojas įmerksime. Kur buvo kur ne ir vietinės dvi prisistatė. Joms maudytis galima, nes drąsiai prie milicininko nėrė į vandenį. Nebuvo jam vargšui kur dingti. Davė leidimą, bet turėjom prisiekti, kad giliau bambos niekaip. Saugojo mus. Neprieštaravom. Iki bambos, tai iki bambos .

Su didesniais, mažesniais nuotykiais pasiekėme pasienį. Žygis baigiasi. Beliko tik pasienio punktai. Atgal buvo greičiau, paprasčiau. Gal pagailo mūsų dulkėtų nudegusiais veidais. O Baltarusijos dangus palydėjo grūmodamas žaibais ir perkūnais. Pagrūmojo ir nuslinko audra atgalios į Baltarusiją.

Kiekvienas žygis baigiasi. Padėkos. Apsikabinimai, šiltesni nei prieš penkias dienas. Galvos pilnos įspūdžių, nuotykių, kojos šiek tiek pavargusios, o kažkur sielos gelmėje – „noriu dar“. Bet juk tai dar ne pabaiga.

LKA KK narys Marija B