Atsiliepimai iš PMP II pakopos kursų

Beabejonės šis kursas buvo stipriausias dėl labiausiai motyvuotų žmonių. Tiesa, 8 val. tokiam tempe yra mažai, manau tie kas dalyvavo 2 pakopoje būtų linkę eiti ir į 3 pakopą. Nes jautėsi, kad instruktoriai skubėjo.Vasaros pradžia ir prie visų traumų būtų gerai žinoti ir skęstančio gaivinimą, nuodingų gyvūnų įkandimus, tai kas vasarą būna įprasta. Bet vistiek labai noriu Jums padėkoti už šių mokymų organizavimą. Tikiuosi jų daugės. Galbūt su šiomis mūsų grupėmis galėtume susiorganizuoti ir susitikimą, ar teko susidurti situacijose ir ar mūsų pagalbos sprendimai buvo tinkami. Ieva Sadaiuskaite 2019-05-18 
Sveiki. Kursai labai  patiko. Gal gamtoje ir be pagalbinių priemonių ( kai reikėtų patiems susirasti, pvz lentas, šakas ) būtų dar smagiau. Ir vakaras prie laužo su bendrą vakarienė :) nuotrauku nedariau. Geros dienos. Aleksandras Mockevičius
Gera diena :)Grįžau kaip iš kosmoso kokio :)) kaip tikroviškai pateikėt situacijas :) Labai patiko, jei darysite dar- būsiu.Vykęs, informatyvus ir naudingas renginys. Norėtųsi daugiau, gal būt kelių dienų kurso.Ačiū kad esat! Puiki komanda! Asta M

Įspūdžiai iš abiejų pakopų puikūs, sužinojau ir gavau galimybę pabandyti visa ko mokiaus. Instruktorių komanda nuostabi, atsakymai išsamūs ir detalūs. Mano galvoje kokybės kartelę savo konkurentams užkėlėte labai aukštai . Jei kas mano pažįstamų rate domėsis šia sritimi rekomenduosiu tik Jus.Jei bus organizuojama 3 pakopa būtinai prisijungsiu.  Linas Gailius

Senokai berašiau FB tekstą, ilgesnį nei 3 sakiniai. Vienok šiandien pagalvojau, jog reikia išnaudoti socialinę sklaidą bei pasidalinti nesena patirtimi.
Situacija... Atsimerkiu, nieko nesuprantu kas vyksta, per kruviną motociklininko šalmo antveidį kažkiek matosi saulės šviesos. Sekundės dalį mėginu susigaudyti kas įvyko, kaip aš čia atsidūriau ir išvis kur aš? Galvoti nesigauna nes jaučiu begalinį skausmą, mėginu pajudinti galvą - nepavyksta. Girdžiu kažkur tolumoje miesto garsus - automobilių variklius, žmonių balsų nuotrupas. Suprantu, kad reikia kviestis pagalbos. Sukaupiu paskutines likusias jėgas tam, kad išrėkčiau "pagalbos!!!".. Deja, nieko neįvyksta, jėgų nėra, o ir šalmas ant galvos. Suprantu, jog vienintelis mano šansas išgyventi yra tas, kad mane pastebės kažkas iš aplinkinių ir padės. Laukiu.. Laikas persipina su skausmu ir praneda nešti mane tolyn į nežinią. Sekundės virsta minutėmis, saulės šviesa pradeda apsiblausti, skausmas nugali laiką, spėju mintyse su visais atsisveikinti ir įšeinu... Man buvo 45m.
Prisipažinsiu, būtent apie tai galvojau kai gulėjau su šalmu, nutraukta koja ir arteriniu kraujavimu iš likusios kojos dalies. Pragulėjau taip apie 20 min. Situacija buvo praktiškai miesto centre, Konarskio gatvėje. Per tą laiką girdėjau kaip šalimais praeina žmonės, važiuoja automibiliai. Liūdniausia buvo tai, jog mačiau kaip keli žmonės mane pastebėjo, bet nesuregavo. Nekaltinu jų, jie tiesiog labai išsigando pamatę tokį vaizdą. Kai atbėgo žmonės, kurie mane gelbėjo buvau praktiškai Anapilyje. Dar kelios minutės ir būtų ramu ramu. 
Viskas gerai. Aš gyvas, man nieko nenutiko. Nors nuotrauka ir atrodo pokraupiai. Tai tik situacija iš Pirmos medicinės pagalbos suteikimo 2 lygio kurso. 
Ar susimąstėte kada apie tai kaip pasielgtumėte šioje ar panašioje situacijoje? Ar žinote elementarius pagrindus kaip išsaugoti gyvybę kol atvažiuos medikai? Kaip suorganizuoti gyvybės gelbėjimą situacijoje kai aplink panika. Kaip imtis iniciatyvos žmogui elementariai užspringus? Nors mano aprašyta situacija buvo imitacinė, kaip dalis kurso, bet žmonės, kurie praėjo šalia man belaukiant kurso kolegų buvo realūs.
Gyvename sofistikuotame pasaulyje, kai aplink viskas vyksta dinamiškai ir su pagreičiu. Lakstome elektriniais paspirtukais, gyvenimo mokomės už milijonus pas gyvenimo mokytojus aka koučerius, geriame super truper kavą, paleidžiame į pasaulį startuolius. Visa tai yra baisiai fain. Baisiai. Tik.... Ar visa tai nepasidaro realityvu kai atsistoji prieš veidrodį ir žiūrėdamas sau į akis pasakai "atleisk, aš nemoku išgelbėti gyvybės, aš nežinau kaip padėti pirmomis minutėmis atsitikus nelaimei"... Pamėginkite tai padaryti. Sąžiningai. Nesislėpdami už atsakymo "common, yra 112, paskambinsiu ir jie viską sutvarkys".
Galėčiau prie to pačio postringauti dar su daugiau pavyzdžių, bet manau, jog esmė aiški.Taip, mes turime puikius greitosios pagalbos medikus, taip, mes turime gerą įrangą kurią galima panaudoti. Tik ar mes turime žinias ir gebėjimą priimti sprendimus patiems ir padėti čia ir dabar, tol kol atvyks medikai?
Pirmosios minutės žmogui, patekusiam į nelaimę yra tiesiogine ta žodžio prasme gyvybės ir mirties klausimas. Ir jeigu šalia atsiras žmogus galintis ir mokantis tai padaryti jis arba ji gyvens. Tiesiog gyvens.
Rašau visa tai todėl, kad noriu, jog tokų galinčių ir mokančių žmonių mūsų visuomenėje būtų kuo daugiau. Ir visiškai nesvarbu kas Tu - hipsteris, ofisinis ar gėlių pardavėja. Svarbu, kad Tu gali būti tas žmogus, kuris GALI išgelbėti gyvybę. 
Yra tokia šaika: LKA Keliautojų Klubas. Būtent jie, yra tie, kurie kartu su Paramedikų asociacija organizuoją praktinius užsiėmimus-seminarą "Pirmos medicininės pagalbos teikimo kursas". Dėka to, kad kursus veda realūs paramedikai, kasdien savo gyvenime susiduriantys su gyvybės gelbėjimu, dėka to, kad jie geba derinti savo kompetenciją su praktiniu ir betarpišku mokymu ir padaro tai, jog pasibaigus kursams atsiranda pasitikėjimo ką ir kaip daryti nutikus nelaimei - ar tai reikėtų viso labo įmobilizuoti išnarintą sąnarį ar stabdyti arterinį kraujavimą nelaimėliui su įtariama stuburo trauma, kuris guli kniūpsčias. 
Yra 2 lygiai šitame kurse. Ir abu jie vienodai svarbūs. Jei pirmame gaunama kur kas daugiau teorinės informacijos tai antrame su kaupu visa tai paverčiama praktika. Kalbėjome po antro lygio su istruktoriais, jog reiktų ir 3 lygio, maksimaliai priartinto prie realybės. Tikiuosi, jog tik lygis taip pat atsiras.
Tad apie ką mes čia? Vis apie tą patį veikėją, kuris guli su šalmu ir kraujuoja - praeisi ar galėsi jam padėti? Sprendimas Tavo. Dėkui, jog perskaitėte. Jei Jums tai pasirodė aktualu - drąsiai kreipkitės į Rolandas Lubys ir jis Jums papasakos daugiau dėl kursų. Jei pasidalinsite šia rašliava su bičiuliais, galbūt tarp jų atsiras tas, kuris nueis, išmoks ir GALĖS padėti kitiems. Nes aš jau galiu padėti Tau. Pabaigai, pagarba dukrai, Mingailė Karpuškaitė kuri kartu su manimi dalyvavo, mokėsi bei puikiai tvarkėsi su situacijom. Nperdėdamas pasakysiu - esant bėdai jausiuosi daug ramiau, nes ji bus šalia. Tomas T