Atsiliepimai iš "Aukštadvario paslaptys"

2026-07-25. Šiandien Aukštadvaryje susitiko trylika drąsuolių, kurie kartu įveikė 27 kilometrus ir, panašu, apturėjome gerokai daugiau įspūdžių, nei buvo planuota. Pradėjome ten, kur, pasak legendų, velnias paliko savo pėdsaką - Velnio duobėje. Šiandien pirmą kartą nusileidau į jos dugną ir dabar drąsiai galiu pasakyti, kad buvo verta. Vaizdas tikrai įspūdingas. Toliau laukė piliakalniai ir kažkaip įtartinai daug kalnų, kalnelių ir įkalnių. Aplankėme net keturis piliakalnius, į tris iš jų užkopėme, o į vieną teko tiesiog kabarotis labai stačiu šlaitu. Užtat atsivėrę vaizdai atpirko kiekvieną atodūsį. Ir ko tik dėl grožio nepadarysi Ypač įspūdį paliko Mošos pažintinis takas ir Mošos piliakalnis, kurio viršūnę apėjome ratu grožėdamiesi aplink atsiveriančiais vaizdais. Vidurdienį sustojome Navos smuklėje. Iki šiol pro ją tik pravažiuodavome, o šiandien supratome, kiek daug prarasdavome.
Nuoširdžiausias ačiū nuostabioms merginoms už šviežią, labai skanų ir akiai gražų maistą bei šiltą priėmimą, taip pat pagalbą organizuojant staigmeną. Navos smuklė šiandien įgijo dar tryliką gerbėjų. Įtariu, kad kitą kartą pro ją pravažiuoti nesustojus jau nebepavyks. Rytoj mūsų Oliver gimtadienis, bet nusprendėme pasinaudoti proga ir pradėti švęsti jau šiandien. Kai pietūs jau buvo suvalgyti, netikėtai pasirodė tortas su liepsnojančiais fejerverkais. Ant jo degė žvakutė su skaičiumi 1, o mes visi Oliveriui palinkėjome niolikos metų. Kiek tas niolika reiškia - tegul kiekvienais metais pasirenka pats. Sprendžiant iš veido išraiškos, staigmena pavyko šimtu procentų Po pietų ne tiek užlipome, kiek kolektyviai užpuškavome į Kartuvių kalną. Puškuoti nebuvo lengva, bet viršuje mūsų laukė pažadėti suoliukai, nuostabus vaizdas ir, žinoma, daug juoko prisimenant, kaip visi draugiškai gaudėme kvapą. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad paprastas medinis suolas gali sulaukti tiek meilių žvilgsnių Vėliau mūsų kelias vedė per Aukštadvarį - aplankėme šaltinį, piliakalnį, kuriame sutikome paslaptingas ir svetingas vaidilutes, o dvaro teritorijoje, kaip jau turbūt nieko nebenustebinsiu, negalėjau neįkišti nosies į apleistą pastatą. Ten radome seną sovietmečio medicininę įrangą. Rentgeno nuotraukų nepasidarėme, aparatai jau seniai nebeveikia. Ir kas ten žino… gal ten kadaise veikė kokia slapta laboratorija. Dar mes su Evelina spėjome įsiamžinti su dviem visiškai skirtingais motociklais - dieną pradėjome prie surūdijusio senojo su lopšiu, o baigėme fotosesija prie blizgančio raudono šiuolaikinio motociklo.
Gyvenimas mėgsta kontrastus Evelina šiandien pririnko net du maišelius dobilų žiedų, visų kitų augalų kandidatūros buvo atmestos. Dar blogiau, dobilais nepanoro pasidalinti nei su miegapele, nei su barsuku. Toks jau tas miško godumas Aukštadvario apylinkės yra vienos įspūdingiausių Lietuvoje - net ir daug vaikščiojusiems po Lietuvą šis kraštas dažnai palieka stipresnį įspūdį nei tikėtasi. Šiandien tuo dar kartą įsitikinome. Bet labiausiai džiugino ne piliakalniai ir ne kilometrai. Didžiausias atradimas buvo žmonės. Dalis mūsų vieni kitų iki šiol visai nepažinojo. Vieni atvyko pirmą kartą, kiti apie žygį sužinojo iš savo ChatGPT (taip, šita istorija tikra ). Atrodytų - trylika visiškai skirtingų žmonių. O po kelių kilometrų jau einame lyg seni pažįstami. Kažkas pasakoja istorijas, kažkas juokauja, kažkas tyliai grožisi vaizdais, kažkas dalijasi užkandžiais. Ir kažkaip visi natūraliai susiklijuoja į vieną komandą, niekam nebuvo nei per greitai, nei per lėtai, nei per blogai.Man tai turbūt yra didžiausias komplimentas. Ne tada, kai finiše kas nors pasako: gražus maršrutas, o tada, kai matau žmones, kurie ryte buvo nepažįstami, o vakare atsisveikina lyg seni bičiuliai.Visada sakau, kad organizuoju ne šiaip kilometrus.
Organizuoju dienas, po kurių žmonės grįžta namo šiek tiek labiau pailsėję vidumi ir laimingesni nei buvo ryte. Šiandien, žiūrėdama į tryliką besišypsančių žmonių finiše, supratau, kad ir vėl pavyko. O tai, turbūt, ir yra didžiausia priežastis planuoti kitą žygį. Anželika 2026-07-26
 

Šios dienos Pėsčiųjų žygis "Aukštadvario paslaptys" lepino tobulu vasaros oru, puikia gamta ir vaizdais. Aišku kalnų ir įkalnių nestigo, nors žygis buvo lėtas, aš laiką išnaudojau tikslingai - priskyniau du maišelius dobiliukų savo augintinei šinšilai. Be viso šito šiandien valgiau skaniausias cezario salotas gyvenime! Taip pat pasveikinome savo žygių draugą Oliver Clare su ryt būsiančia jo gimimo diena. Ant vieno iš šios dienos piliakalnių sutikome labai draugiškas vaidilutes, kurios sutiko su mumis įsiamžinti ir net gi mums padainavo. Taip pat po nepamenu keletos metų iš žygio parsinešiau erkių, radau net 4.  Džiaugiuosi, kad nei viena neįsisiurbė, tikiuosi ir nerasiu 5tos. Ačiū Anželika tu esi šaunuolė! Ir ačiū, kiekvienam kuris šiandien žengė šalia. Evelina B