Žygis į Grossglockner viršūnę  

Žygis į Grossglockner viršūnę

2015 m. birželio 19 d. mes, Lietuvos Karių asociacijos Keliautojų klubas, išvykom link Grossglockner‘io kalno. Tai aukščiausia Austrijos viršūnė, kurios aukštis 3798 m., o sunkumo kategorija II pagal UIAA (arba pagal IFAS: "Peu Difficile - PD"), tuo tarpu birželio mėnesį dėl sniego gali siekti - III (arba AD). Mūsų komandoje vieniems šio žygio tikslas buvo pasiekti viršūnę, kitiems susipažinti su kalnais ir pirmą kartą pabandyti eiti su „katėmis“. Marga ir linksma komanda, kurią sudarė didelę patirtį turintys alpinistai, keliautojai ir naujokai. Nuo mažiausių iki didžiausių. Nors oficialiai žygis prasidėjo tada, kai visi susirinkom nešini kuprinėmis, bet tikroji pradžia buvo ilgas pasiruošimas. Dar žiemos metu susitikom susipažinti, suplanuoti, atsakyti į visus rūpimus klausimus, rasti sprendimus ir padėti vieni kitiems. Nors dauguma vienas kitą matėme pirmą kartą, bet su kiekvienu susitikimu vis daugiau buvo išspręstų klausimų, išdalinta įranga, pasidalinti vaidmenys ir pagaliau atėjo ilgai lauktoji išvykimo diena. Pirmas vėlavimas, tiksliau to vėlavimo nebuvo, tik kiek vėliau atsiradęs Gintaras B. dėl to labai pergyveno ir ketino savo kaltę išpirkti. Dėl antro fakto niekas neprieštaravo ir kirtom Lietuvos sieną apdalinti Coca Cola. Ilga kelionė, pilna kalbų, pasakojimų. Išmokta pamoka, kad jei grupėje yra jaunosios kartos atstovai, o jų buvo net trys, tai sustojimas prie Mac Donald’o yra privalomas. Ir pagaliau, pagaliau beveik po paros laiko kraštovaizdis aukštėja, keliai siaurėja ir frazė: „Šypsokitės, juk į kalnus atvažiavome“.

Iki nacionalinio parko kempingo Kals am Grossglockner mus palydėjo sportinių automobilių kolona. O pats tvarkingas kempingas laukė apsuptas kalnų, besiremdamas vienu šonu į sraunią kalnų upę. Kiek apačioje plytėjo nedidelis Kals miestelis su bažnyčių bokštais. Vakare, jau įsikūrus, laukė kiekvieno pabandymas atsakyti į klausimą – o kada gi įsimylėjom tuos kalnus, o kada gi buvo pirmas kartas kalnuose, po kurio nebegalim ramiai gyventi ir akys vis krypsta aukštyn ir tolyn. Kalnai išmoko kantriai ir lėtai su jais susidraugauti. Pirmoji diena buvo lengvas aklimatizavimasis, susibendravimas su bendražygiais. Ir pirmos dienos aukštis nebuvo jau toks svarbus. Takas prasidėjo kalnų upės pakrante ir tęsėsi upės išgriaužtu kanjonu. Kažkur apačioje šniokšdamas krito vanduo, o viršuje stūksojo olos, tarsi žvelgdamos į mus kaip į skruzdėles. Kelias susiaurėjo ir atsirado pasirinkimas: ar eiti aplink uolą įrengtu taku, ar eiti pro tunelį. Kažkaip klausimų nekilo ir didžioji dalis mūsų nėrė į juodžiausią tamsą, vedami kelių žibintuvėlių šviesos. Pirmą dieną mūsų laukė įrengti tilteliai, kuriais pakibom virš upės slenksčių, o jau nurimusios upės slėnyje kalnų paukščių stebėjimo postas. Tai buvo slėnis pilnas gėlių, pievų, besiganančių karvių ir medinių piemenų namelių.

Takas aukštėjo lėtai, medžiai žemėjo, o mus pasitiko šlapdriba ir šaltas ežeras esantis tarp uolų ir riedulių, tarp dviejų kalnagūbrių, tarp dangaus ir žemės. Labai greitai susiradome pietų stalą ir labai greitai buvo supjaustyti visi delikatesai. O taip būna tik žygiuose – maistas nyksta greičiau negu jis yra pjaustomas. Kelias atgalios. Pirmos dienos tikslas buvo pasiektas. Ir o siaube.... Sigutės koja papuolė tarp akmenų ir patirta trauma (pirmoji ir paskutinė). Beveik vienbalsiai buvo nubalsuota, kad klastingas švilpikas, nusižiūrėjo mūsų Sigutę ir iš pasalų bandė įsitempti į urvą. Vyko trumpa kova, žmogėdra švilpikas pralaimėjo, o Sigutės koja liko paženklinta. Bet kadangi komandoje net trys medikės, tai labai greitai buvo suteikta pirmoji pagalba. Tik nuo Sigutės veido nedingo šypsena. Juk nugalėjo švilpiką, kuris visos kelionės metu taip ir liko Žmogėdra.  Kadangi iki vakaro dar buvo toli, tai spėjom apžiūrėti Kals miestelį, jo bažnyčias ir viešbučius. Prisijungė ir mažiausios žygio dalyvės. Jau buvo galima kelti komandos vėliavas. Atėjus vakarui išaiškėjo dar viena tiesa – linksmas žaidimas žygio vakarais yra būtinas. Greitai buvo užimta kempingo virtuvė, išmoktos Saboteur‘o taisyklės ir tuo užsikrėtė daugelis. Tai tapo beveik kiekvieno vakaro pramoga.

Ryte mūsų laukė aukštumų diena. Buvo iškeltas tikslas - Štiudlhiutė troba 2802 m. aukštyje. Pradėjome dienos žygį. Miestelio pakraštyje mus pasitiko prie oželio sėdinti bobutė. Na oželis buvo medinis, o bobutė kuo tikriausia, bet tas derinys mums nepasirodė patikimas, nors buvo pats teisingiausias. Nepatikėjus bobute su oželiu teko padaryti lankstą per pievas.  Po žemėlapių studijavimo, diskusijų - kur šiaurė kur pietūs mes žygiavome reikiamu serpantinu, apsuptu eglių. Šiuo keliu naudojosi piemenys, tai kilti buvo paprasta, tačiau tai puikiai tiko aklimatizavimuisi – pasiekti kuo aukščiau. O kur piemenų takai, ten ir besiganančios karvės ir elektriniai piemenys. Net nepajutome kaip tankaus miško nebeliko. Stačių šlaitų su išraizgytais takais ir suręstomis pašiūrėmis niekas nebeužstojo.
Pasiekėme slėnį, kurio pavėsyje dar buvo likę sniego kalnai. Prie nurimusios upės, nuspręsta pietauti. Antrąją dieną galima pavadinti diskusijų diena „kur eiti“. Kol vieni dorojo lašinius, kiti pasirinko kelią palei upę. Deja Štiudlhiutė troba pasiliko nuošaliau ir mūsų tikslas liko nepasiektas. Tačiau iki jo trūko labai nedaug. Užuot pakilę dar šiek tiek aukščiau, mes nuėjome siauru takeliu upės pakraščiu. Ir nors pradžiai atrodė gaila, kad tikslas liko nepasiektas, bet greitai turėjom pripažinti, kad aplankytas slėnis buvo vertas nuklydimo. Jį supo kalnų viršūnės su sniego kepurėmis, kurioms atrodė žemės trauka neegzistuoja. Į jas mes vis žvalgėmės ir vis tikėjomis išvysti išsvajotąjį Grossglockner‘į. Poilsio akimirką visi išnaudojo kaip kam įdomiau. Kažkas išbėgo pasižvalgyti. „Virvė Laisva“ atstovai ėmė šturmuoti didžiausius akmenis. Nuo jų neatsiliko trys jaunosios kartos atstovai, kurie surengė tikrą fotosesijos šou.

Po poilsio tuo pačiu keliu grįžome iki kempingo, Džordžui svajojant apie jūrą. Juk laukė poilsio ir pasiruošimo diena, o dar vadas pranešė, kad kalnai žada mus nuplauti lietumi. Trečioji diena man prasidėjo gulint palapinėje, besiklausant lietaus ir vėjo, kuris čia rimo, čia vėl siautė. Ir vis labiau bandant įsisukti miegmaišyje ir o varge…. budėjimo rytas man! Kaip to nesinorėjo. Bet deja, per kempingą ir lietų nuskambėjo “budintiesiems laikas keltis”. Pasirodo Gintarui L. rytas prasidėjo dar anksčiau ir kaip atsakingas už virtuvės įrangą jis beviltiškai bandė ieškoti puodo, išvertė iš palapinių anksčiau budėjusius. Tuo tarpu puodas saugiau buvo paslėptas palapinėje su užmerktais grikiais. Dar viena pamoka - jei vakare perspėji, kad nakčiai merksi grikius, tai atsakingam asmeniui reikia pabrėžti, kad užmerkti bus puode. Pusryčiai. Dvi mažiausios žygio dalyvės imasi samčių ir sąžiningai pradeda dalinti arbatą. Šias pareigas nuoširdžiai vykdė iki pat kelionės pabaigos. Mažiausiai buvo privaloma išgerti po du puodelius arbatos - po vieną iš kiekvienos puodo. Lietus rimo, debesys kilo vis aukščiau ir atsidengė šviežiai apsnigtos kalnų viršūnės. O visų akys krypo link kalno, kurio šlaite tyvuliavo ežeras ir viršūnę žymėjo kryžius. Blauspitze ( 2575 m. ) kalnas. Lengvai poilsio dienai buvo pasirinktas ežeras. Juk vakare dar reikės susižiūrėti įrangą, viską patikrinti ir suplanuoti.

 Džordžas nusprendė likti kempinge, o mažiausios dalyvės su mama pasirinko sau labiau tinkančią trasą. Visi likusieji išėjome link kalno šlaite tyvuliuojančio ežero. Pirmoji žygio dalis – aukštyn slidininkų trasomis. Kažkas atsiliko, kažkas pasivijo, kažkas pametė akinius nuo saulės, kažkas juos ir surado. Kalnas vis labiau kvietė ir kažkaip pasimiršo, kad čia turėjo būti poilsio diena. Pasiekus ežerą niekas nebesvarstė ar eiti toliau ar ne.  Jau prieš pat viršūnę, tarsi kalnų ožys mus pralenkė Džordžas. Vienas du trys sau lengvai jis praskriejo į viršūnę ir nusileido žemyn. Šiek tiek svarstydami ko jis tam kempinge vienas likęs užvalgė, judėjome toliau. Ir čia pat… pagaliau kalno viršūnė ir laukianti turistų knygą su antspaudais. Kiekvienas, pirmą kartą pasiekęs kalną, turėjo užsidėti antspaudą. Kur? Tik kad matytųsi. Geriausia vieta - kakta arba skruostas.
Dabar jau visi buvom lygūs ir nors pagrindinė viršūnė prieš akis, bet tai nesumenkino džiaugsmo pasiekus dar vieną ar pirmą viršūnę. Net šventimo stalas atsirado. Visa puota iš javainių, šokoladų ir kitų skanėstų. Rodos kiekvienas keliautojas turėjo jų neišsenkančias atsargas. Deja pilkas debesys mus privertė leistis žemyn, o ir tiek daug darbų laukė.

Vakaras kempinge priminė karo stovyklą. Visi traukė savo įrangą. Jau niekam vakaro žaidimas neberūpėjo. Justas kruopščiai galando savo kates, kažkas bandė išsiaiškinti, kas tai per daiktas tie apraišai, matavosi šalmus, krovė kuprines, pirmą kartą bandė užsidėti kates ir vis mąstė kaip elgtis su ledkirčiu.

Ketvirtos dienos tikslas buvo Erchercogo Johano troba 3454 m aukštyje. Tai stotelė iš kurios visi startuoja į viršūnę. Mažiausios dalyvės su mama ir Jovita liko kempinge laukti mūsų, o mes susėdome į mikroautobusus. Kelionė mums prasidėjo nuo Luknerhiute (2241 m) stovėjimo aikštelės. Startavome. Kažkur pakelyje palikom dar vieną trobą ir vis kopėm siaurėjančiu taku. Ant stataus šlaito įsitaisėme trumpai poilsio akimirkai. Ir čia mūsų jaunimo trijulė pateikė staigmeną, kuri nustebino labiausiai iš visų. Kiekvienas gavom po obuolį. Skanutėlį, šviežutėlį, lietuvišką obuolį. Rodos iki pilnos laimės nieko netrūko. Didžioji stotelė tapo Štiudlhiutė troba 2802 m. aukštyje (jos nepasiekėme antrą žygio dieną, nuklydę palei upės vagą). Įžengėme į sniego zoną.

Prasidėjo ilgas ėjimas per sniegą, gerai išmintu taku, tvarkinga vorele. Visi susikaupę, tik atėjus laikui ilsėtis suklegėdavo ir puldavo traukti fotoaparatus. Net nesijautė kaip statėjo, nes išmintas takas mums atstojo patogius laiptelius. Net kačių ir ledkirčių nereikėjo. Atrodė, kad taip pasieksime trobelę. Beliko tik uolų ketera ir viskas. 

Bet kalnuose niekas nebūna taip paprasta. Nuskambėjo komanda užsidėti kates ir pasiruošti ledkirčius. Na ir prasidėjo. Kas kaip sugebėjo įsitaisė stačiame šlaite ir pasitelkę akrobatinius sugebėjimus bandė užsidėti kates. O mus visus pasiekė Kristinos riksmas: „Mano šalmas“. Kristinos šalmas stačiu šlaitu, paragavęs laisvės, čiuožė žemyn ir neketino sustoti. Jo nelaimei, o Kristinos laimei, pakeliui pasipainiojo Gintaras L. su jaunosios kartos atstovais. Pabėgėlis buvo pagautas. O mano pamokos užsidėti apraišus ir kates nebuvo išmoktos. Laimei komandos nariai čia pat. Justas su Antanu greitai išsprendė mūsų su Egle technikos ir nemokšiškumo problemas ir jau buvom pasirengusios kopti. Daugeliui mums, naujokams, kelionė viršun buvo tikras nuotykis. Bet visus naujokus globojo, tie, kuriems tai buvo tik lengvas pasivaikščiojimas. Džordžas, palikęs daiktus prie trobos, nusileido patikrinti kaip ten mes judame. Justas kantriai aiškino mums alpinistų pradžiamokslį ir kantriai palaukdavo. Su mažesniais ar didesniais nuotykiais mes visi pasiekėme Erchercogo Johano trobą. Dienos tikslas buvo pasiektas, bet kelionės - ne.

Pasiekus Erchercogo Johano trobą visi supratome, kad toliau nebus taip paprasta, kaip iki šiol. Nors žinojome, kad sezonas nepalankus kopimui, bet viską dar labiau apsunkino dieną prieš iškritusio sniego gausa. Pakeliui sutikom besileidžiančius keliautojus, kuriems nepavyko pasiekti viršūnės. Nepridėjo pozityvo motyvacijai ir pokalbis su vietiniu gidu. Sunkiausia buvo vadui Gintarui B, kuris žinojo, kad visi septyniolika negali kopti ir turėjo tvirtą nuomonę, apie kurią sužinojome tik vėliau: „Net jei dauguma naujokų būtų apsisprendę kopti, tuomet būčiau visiems pirmą kartą kopiantiems pasakęs NE“. Bet šio apsisprendimo mes dar nežinojome ir jo neprireikė, nes iš naujokų apsisprendė kopti tik keletas – baigę „Laisvos virvės“ alpinizmo kursus, o Gintaras L. apsiėmė vesti ir globoti tris jaunosios kartos atstovus iki Kleinglockner (mažosios viršūnės 3770 m.). Priėmus sprendimus buvo galima ir atsipalaiduoti, o ta proga Džordžas ištraukė savo siurprizą. Iš tikro gruzino nieko kito ir negalėjom tikėtis, kaip vyno. Atsirado ir šokolado. Smagi nors ir trumpa vakaronė kambaryje įsitaisius ant lovų. Trumpa, nes juk kiekviena miego akimirka svarbi tiems kas kops.

Pasiryžusiems pasiekti viršūnę reikėjo keltis 4 valandą ryto. Tyliai, kaip pelės, jie susirinko savo daiktus ir išėjo. Išėjo visi ir priedo dar viena, kuri ketino likti namelyje. Atsikėlė Vilma, o kadangi atsikėlė, tai ėmė ir išėjo viršūnės pasiekti. Kiek vėliau išėjo ir antroji komanda, pasiryžusi pasiekti mažąją viršūnę. Likom tik mes, tie kas nusprendėm likti. Kas išėjo pasivaikščioti aplink namelį, kas liko viduje ir vis bandė pro langus pamatyti kaip sekasi šturmuojantiems viršūnes.
Jiems nebuvo lengva, sunkiausia gal buvo psichologiškai, kai visi kartu kopė pirmą kartą, kai slėgė nežinia apie kiekvieno sugebėjimus ir silpnąsias vietas. Tačiau didelių iššūkių patirti neteko. Palankus buvo ir oras, o vakarykštę dieną visiems taip trukdęs purus sniegas spėjo sudrėkti ir per naktį „susiplakti“. Tačiau palankios gamtos sąlygos nesumenkino rizikos ir būtinumo saugotis, vedantis naujokus saugos buvo daromos dažniau nei paprastai, net vietinis gidas (su kuriuo prasilenkė) ėmė bambėti, kad šito visai nereikia ir tik gąsdina jo žmonės. Tačiau vienai iš kopusių ir šitų saugų rodėsi per mažai - ji primygtinai siūlė padaryti saugą ten, kur kitiems neatrodė, kad yra būtinybė. Atsargumas ir komandos darbas visiems padėjo pasiekti viršūnę. Bet viršūnės pasiekimas, tai tik pusė darbo. Atgal leistis teko lėtai, nes vienai iš naujokių reikėjo moralinio palaikymo. Bet pažadėtas štrudelis, kitų narių palaikymas padėjo ir ji puikiai susitvarkė. Tikslas buvo pasiektas.

Grįžo pirmoji komanda. Juokas, įspūdžių dalijimasis ir neparastas delikatesas. Gintaras B. pademonstravo savo kalniečio kulinarinius sugebėjimus ir mes visi buvo pavaišinti ledais. Liko sulaukti tik antrosios komandos, kurie išėjo pasiekti mažosios viršūnės. Komanda iš patyrusio vado ir trijų jaunų entuziastų padarė savo. Jie grįžo anksčiau nei tikėjomės.Palikę juos ilsėtis, mes pradėjom nusileidimą žemyn nuo namelio. Saugus, be nuotykių nusileidimas su virš galvų skraidančiais ereliais. Vieni lėčiau, kiti greičiau pasiekėme Štiudlhiutę trobą. Ir čia išlindo senas Sigutės priešas švilpikas. Michailas lašinio gabalu pabandė išbandyti ar tikrai, tai užsislaptinęs žmogėdra. Švilpikas neišsidavė ir lašiniais nesusigundė. O mes jį palikom toliau sekti turistus. Liko dar kelias pasiekti Luknerhiutę trobą. Prie jos visi susirinkę, gavom žinią, kad Gintaro L. komanda bus už valandos. Kas ta valanda, kai šalia yra restoranas. Kava, štrudeliai ir daug kitų skanėstų.

Kiekvienas žygis kažkada baigiasi. O mums dar buvo likusi viena diena. Būti Austrijoje ir neaplankyti kalnų miestelio - neįmanoma. Todėl paskutinė diena buvo skirta Leinz miesteliui, kuris gali pasigirti spalvotu senamiesčiu. Mažu, bet savitu. Jame pasirūpinę lauktuvėmis mes pasklidome kas kur. O didžioji dalis susiradom kur gi tie taip ilgai svajoti steikai. Sėdint kartu, aptarinėjant viską nuo švilpiko iki steiko dydžio, supranti, kad kalnai ne tik nuostabūs. Jie turi dar vieną savybę. Juose žmones pažįsti daug greičiau ir daug greičiau jie tampa artimesni, nei būnant jūros lygyje.

© Marija P