Dublis Nr. 2: Tetnuldi

Kylant rūkui iš slėnio ir vėjui nešant lietų į veidą, daugelis atsisuko ir metė paskutinį žvilgsnį į Baltąjį kalną – Tetnuldį, paskendusį debesyse. „Iki, mes dar susitiksime“, – kažkas pagalvojo. Ir visi penki ežiukai rūke patraukė žemyn. 2016 m. liepos mėnesį penki Lietuvos karių asociacijos keliautojų klubo nariai turėjo nuolankiai nuleisti galvas prieš Tetnuldį. Bet kalnai yra kalnai. Jie stovėjo, stovi ir stovės, ir nors šis pasirodė kietas riešutėlis, bet komanda – dar labiau užsispyrusi. Tad 2017 metų pradžioje jau buvo žinoma, dublis numeris du – Tetnuldis. Gražus, nelengvas ir su savais kaprizais. Žygio pradžia Kutaisio oro uoste. Papuolėme į meškino glėbį. Tai iš pernai mums gerai žinomas svanas Paata. Nors pas jį apsistoja šimtai, bet atsiminė ne tik mūsų vardus, o „finansistė“ ir suspaudė savo glėbyje. Gruzija. Vyno ir šiltų, nuoširdžių žmonių kraštas.

Po ilgos kelionės iki svetingos ir karingos Svanetijos, svečių namuose prasilenkėme su lietuviais, jau užkopusiais ant kalno. Gavome šviežiausias naujienas – daug sniego, kuris labai šlapias ir greitai tirpsta, sugriuvęs sniego tiltas ir baisusis plyšis nėra tokie jau baisus kaip pernai. Geros ir blogos žinios mums. Ryte dangų temdė lietus. Bet Paata žinojo geriausiai – oras bus puikus, tvirtino jis mums ir krovė kuprines į mažą mažučiuką sunkvežimiuką. Sumosikavęs, kad mes visi į jo mikroautobusą, dar priminė, kad klausytumėm vado. Pakilios nuotaikos nesugadino net ne taip toli nuo tikslo užkaitęs variklis. Išsprendė techninius nesklandumus gruziniškai – Rytis su Juliumi buvo patalpinti prie kuprinių, į sunkvežimiuką. Antru reisu jau mes visi susiropštėme į priekabą, – juoko dozė. Startavome su sunkiausiomis kuprinėmis. Žygiuojant žydinčiomis pievomis ir upeliais laukė maloni staigmena – sutikom vieną narį iš 2015 m. komandos į Austrijos Alpes.  

Slėnyje, ten pat, kur pernai atsisveikinome su kalnu, šiemet ir pasisveikinome. Įsikūrus ir pavalgius, kas mobilaus ryšio išėjo ieškoti, o kas per akmenyną lengvesnio kelio rytdienai. Prabudus pasitiko nauji kaimynai –  buliai. Vienas, antras ir trečias. Rasa vos išsaugojo sausainių maišelį, o su lazdomis plasnojantis Valerijus pasiryžo apginti savo teritoriją. Laikinai pavyko. Palikom pievą karvėms, nes mūsų tikslas buvo akmenynas. Nelengva atkarpa su kuprinėmis, kurią palengvino vaikinų vakarykštės žvalgytuvės. Sunkiausių vietų pavyko išvengti.

Va ten... Kento perėja“, – sumosikavo Gintaras. Kento perėja... Spindinčios akys nukreiptos į ją. Juk ten leisimės atgalios. Tik fyt fyyyt, ir mes išvengsime viso akmenyno. Kento perėja... Kaip dažnai mes ją minėjome. Įveikus akmenyną – status pakilimas sniego šlaitu. Prie pat pabaigos stačiausia, tad komandos nariai šiek tiek „buksavo“. Gintarui traukiant vienus, Rytis morališkai palaikė kitus. Pirmoji Adiši perėja. Pietų stalas... Bet mes  buvom ne vieni. Mus stebėjo. Mažas padaras, panašus į šermuonėlį ar žebenkštį, tarp akmenų ir sniegynų jo galvutė tai pasirodydavo, tai vėl dingdavo. Matėsi, kad žino – kur alpinistai, ten ir maistas. Justas padėjo jam sūrio. Sūris dingo. Palikom vikruolį, kurio pavadinimo nežinojom, laukti kitų alpinistų. Mūsų laukė ilgas pakilimas. Dar vienas sniego šlaitas, nusiimti kates. Smulkia biria morena, pasilaikant stačios uolos. Į kairę, į dešinę, tiesiai... į dešinę, ne ten... va ten... Pagaliau... tiesiai prie ukrainiečių komandos palapinių. Priešaky – Nagebo perėja ir ledynas. Įsikūrėme prie ežeriuko, susiformavusio ledyne. Vado žodis – rytoj niekur nejudėsime. Laukia svarbi aklimatizavimosi diena ir treniruotės. Kad ir kaip kalnas viliojo, bet turėjom išlaukti.

 Treniruotei pasirinkom pakilimą ir platų šlaitą. Sustojom į ryšius, dvi komandos, aukštyn... Ir pagaliau atsivėrė taip ilgai lauktas Ušbos ir Elbruso vaizdas. Grožėtis nebuvo kada. Treniruotė – stotys, aukštyn, žemyn ir smagioji dalis: linksmasis čiuožimas arba kaip sustabdyti save, paslydus ant šlaito. Viską užbaigė Valerijaus kritimas iš pasalų ir viso ryšio nusitempimas. Ryšis sustojo, išgąstį pakeitė juokas. Kilome dar aukščiau, iki 3900 m aukščio. Žemyn. Berniukai yra berniukai. Rytis su Valerijumi pračiuožė visą šlaitą ant sėdynių ir sulaukė ukrainiečių palapinių gyventųjų prašymo pakartoti. Ką tik nusileidę nuo Tetnuldžio, jie nesitikėjo tokios žaidymų aikštelės. Vadas Gintaras tuoj pat išsiruošė į žvalgybą: „Kaip sekėsi?“ O sekėsi ukrainiečiams ne kaip. Pasirengę šturmuoti viršūnę nuo Nagebo perėjos be tarpinės stovyklavietės ant balno, jie jos nepasiekė. Užlipę iki balno suprato, kad neužteks jėgų. O laiko antram bandymui nebebuvo. Pavargę ir išsekę jie susirinko savo palapines ir iškeliavo žemyn per Kento perėja. Gintaras su Valerijumi nusekė iš paskos. Būtina žvalgyba, kuriuo keliu reikės leistis. Grįžo pilni optimizmo. 15–30 min ir mes prie Kento perėjos. Ech... fantastika. 

Naktis buvo šmėklų pilna. Aplinkui šviesos ir šnabždesiai. Apie 24 val. Nagebo perėją pasiekė čekų komanda ir 4 val. ryto susirinkę savo mantą išėjo šturmuoti viršūnės. Toks greitis negalėjo praeiti be pasekmių. Prabudę šalia radom miegmaišyje miegantį vieną jų narį. Aukščio liga grąžino jį atgalios. Pavaišinom arbata, persimetėme keliais žodžiais, nurodėm jam, kur toji Kento perėja ir išsiskyrėm. Mūsų tikslas nuo bazinės iki šturminės stovyklavietės – balnas 4300 m aukštyje. Palikom vieną palapinę, maisto atsargas, išsidalinom, kas nešis dantų pastą. Kuprinėse – tik tai, kas būtina kelioms paroms. Du ryšiai... Pirma kliūtis – labai status 30 m šlaitas. Jis atima daug jėgų. Rodos, čia pat sėsi. Bet griežtas Justo balsas to daryti mūsų ryšiui neleidžia: „Einam, einam... Greičiau, mes ant plyšio... greitai... sustojam... 10 min... greičiau... dar vienas plyšis...“ – po sušalusiu sniegu vėrėsi daug plyšių. O pakėlus galvą, virš mūsų sklendė parašiutas. Taip žemyn leidosi iki viršūnės užkopę čekai. Nuostabus jausmas, pilnas susižavėjimo ir šiek tiek pavydo. Prie pat balno prasilenkiame su keliomis mišriomis komandomis, kurios pasiekę viršūnę leidosi žemyn. „Pavargote? – linksmai mestelėjo vienas, – man tai penkiasdešimt metų“,  – pabrėžė jisai, smagiai traukdamas cigaro dūmą.

Ant balno – smagi staigmena. Prieš tai buvę įrengė visai neblogą stovyklavietę. Bet mums vis tiek ją reikėjo dar pasitobulinti, kad tilptų visos trys palapinės. Kol vieni mosikavo kastuvu, kiti tirpdino sniegą. Dangus giedras, prieš akis nuostabus vaizdas, už nugaros sudėtinga ketera. Visos keturios nusprendėme, kad tai bus mūsų aukščiausias taškas, o ryte vyrus paleisime vienus. Susiruošus rytdienai ir sulaukus fantastiško saulėlydžio – poilsis. Naktį su Sigute išlindome žvaigždžių. Virš galvų jų nesimatė, tik po kojomis švietė Mestijos miestas. Nė viena nepagalvojome, kad tai nėra geras ženklas. Bet greitai supratome

Pakilęs vėjas prabudino visus. Palapinės drebėjo. Rodėsi, kilo smarki sniego pūga. 4 val. ryto vėjas nerimo. Nusprendė nešturmuoti ir dar palaukti. Apie 6 val. ryto visi išlindome laukan. Mūsų sukasto sniego ir ledo aptvarai liko korėti – stiprus vėjas išpūtė sniegą. Julius buvo  griežtai prieš šturmą. Jis nusprendė nelaukti kitos dienos, leistis žemyn ir vestis visas keturias merginas. Bet vienas iš vyrų turi jam padėti. Kuris aukosis? Nusileidimas iki Nagebo reiškė, kad atgal vienam pakilti nėra galimybių. Bet merginos leistis nenorėjo. Komanda yra komanda. Žemyn patraukė tik Vilma su Juliumi. Palydėjom juos ir pasitikom čekų porą, kurie pražingsniavo viršūnės link. Po greito pasitarimo entuziazmas nugalėjo. Mes trys – aš, Rasa ir Sigutė – likom laukti, kaisti arbatą, o Rytis, Gintaras, Justas ir Valerijus išėjo šturmuoti viršūnę.

 Penkios valandos laukimo jaukiai gulint palapinėje. Sustiprėjęs vėjas plėšė palapinės skvernus. Nusileidus čekų porai, gavome gerų žinių. Jie sutiko mūsų komandą, kuri juda pakankamai greitai. Keturi, stiprūs ir patyrę, jie įveikė stačius ledo ir akmenų šlaitus. Net ir nutrupėjęs ir labai siauras tiltas jiems nebuvo baisus. Sauganti vienas kitą, penkiolika minučių po vidurdienio, LKA KK komanda pasiekė Tetnuldžio viršūnę. Deja debesys uždengė viską aplinkui. Matant netoliau trisdešimties metrų reikėjo ir leistis.  O mes trys išlydėjusios čekus ir vėl nuo šalčio pasislėpėme palapinėje. Ir tie balsai... tie nuostabus Justo ir Ryčio balsai. Kaip pelės iš po šluotos nėrėme pasitikti. Balsai yra, o vaizdo nėra. Rūkas uždengė jiems kelią nuo uolų ant sniego keteros. Mes juos girdėjome, o padėti negalėjome. Tik melstis, kad debesys išsisklaidytų. Ir pagaliau tos dvi nuostabios figūros. Pirmi du... Apsikabinimai, sveikinimai... ir dar du. Kol sveikinom pirmuosius, net nepastebėjom, kad prie pat stovyklavietės Gintaras įsmuko į plyšį. Apžergęs ledo juostą, jis liko sėdėti. Laimei, šalia buvęs Valerijus padėjo išlipti. Pamiršta pamoka, kad atsipalaiduoti kalnuose negalima niekada.

Besvarstant, ar ilsėtis, ar leistis žemyn, pakilo stiprus vėjas, palapinėje įkalinęs mane su Sigute. 10 min. vyrai laikė jos kraštus, kad vėjas nesuplėšytų. Tik jam nurimus stovyklavietės neliko per kelias minutes. Delsti negalėjome. Žemyn, nors ir šlapias sniegas. O jis atvėrė gausybę ledyno plyšių, atvirų ir slaptų... Laimingas ir antras Gintaro įsmukimas į plyšį iki juosmens. Kalnas taip paprastai paleisti nenorėjo. Jokio žingsnio į šalį. Praėjus vieną – laukė kitas. Galbūt mes buvom paskutinieji, kurie galėjo praeiti tuo įprastu keliu. Atsargumas, geras vadovavimas, stiprūs mūsų vyrai garantavo sėkmingą nusileidimą iki bazinės stovyklos. Nerimą dėl Juliaus su Vilma išsklaidė jų palikta palapinė, kurią nunešė nuo balno. Jie saugiai perėjo plyšius.
Poilsis!!!!!!!!!!!!!!! Daug arbatos, siurprizai ir ilgas vakarojimas. Juk rytoj laukia lengva diena. 30 min. Kento perėja, šiek tiek akmenyno, pieva – ir viskas. Nuotaika puiki. Rytas pasitiko debesimis, kurie užklojo slėnius. Tik tolimų kalnų viršūnėlės kyšojo iš balto apkloto. Atrodo, būtų galima gerėtis amžinai. Deja… kai tik susiruošėme eiti – pakilo debesys ir likom ežiukai rūke. Ežiukai rūke klaidžiojo 4 valandas. Aukštyn, žemyn, pirmyn, atgal… Kažkur čia ta Kento perėja... Ne čia… dar kažkur kitur. Va čia... Perėja. Pagaliau. Įrengėme nusileidimą virve per akmenyną. Po kojomis upelis. Keista, atrodo, Kento perėjoje nebuvo upelio. Ir tiek sniego nebuvo. Bet gal iš apačios kitaip atrodė. Bet… Perėja ne Kento. Slėnis ne tas… Akmenyno neradome. Bet geros žinios. Mes arčiau tikslo – keltuvų. Beliko tik žygiuoti pievomis. Gintaras paskambino Paatai pranešti apie mūsų nusileidimą. Žinios nekokios. Vilma su Juliumi nuo kalnų nusileido tik 6 valandą ryto ir juos nuleido gelbėtojai. Nerimas… Ar viskas gerai… ar susižeidė? Sveiki… Tik tiek žinių.

O Paata tikrai nepraleido progos. Alus, vynas ir dvi rusaitės su dviem ukrainiečiais, kuriuos atvežė pasižiūrėti alpinistų. O atvažiavo jis tai tik su mažu sunkvežimiuku. Bet mašinos dydis nesvarbu. Svarbu, kiek joje telpa. Septyni alpinistai, keturi turistai, septynios kuprinės ir pats vairuotojas. Trimis sluoksniais, – ir važiuoti buvo  galima. Svečių namuose sužinojome ir kas atsitiko Vilmai su Juliumi. Pasiekę Nagebo perėją, jie pasuko link Kento perėjos. Tačiau kalnas paleisti nenorėjo ir jų, atsiuntęs rūką. Mes praėjom Kento perėją, jie nepriėjo. Tarpą tarp uolų palaikė reikiama perėja. Status nusileidimas keliautojų neatbaidė. Leidosi virve ir vienu momentu suprato, kad nei aukštyn, nei žemyn. Žemyn įsitvirtinti nėra kaip, o aukštyn irgi kelio nebėra ištraukus virvę. Laimei, toje vietoje veikė mobilus ryšis ir pavyko pasikviesti gelbėtojus. Du jauni gruzinai atvyko per tris valandas. Tiek jiems tereikėjo įveikti maršrutui, kuriam mes sugaišome kelias dienas. Iki pievos nusileido jau nakties metu. Nuotykis pasibaigė nakvyne po žvaigždėmis. Svarbiausia, jie buvo sveiki. O vėliau, prie vakarienės stalo, ir mes susipažinome su gelbėtojais. Prieš penkis metus jų grupelė pradėjo daugiau kaip entuziastai-savanoriai. Dabar tai – jų darbas, su privalomais mokymais ir kursais. Gruzija ėmė labai rimtai rūpintis turistų saugumu kalnuose. Ir nors tik vienas sraigtasparnis visoje šalyje, bet žingsniai žengiami teisinga kryptimi 

Liko daug laisvo laiko. Komanda skilo. Justas – namo, Valerijus su Ryčiu – šturmuoti Kazbeko, o mes, visi likę – į Tbilisį. Laukė savaitė poilsio. Pirtys, maistas, gruzinų traukiama „kaip sirpsta vyšnios Suvalkijoje“, pasivaikščiojimas tarp uolų su senovinių įtvirtinimų likučiais. O kol mes pramogavome, per tas kelias dienas Rytis su Valerijumi padarė neįmanoma. Jie užlipo į Kazbeką. Pagelbėjo gera aklimatizacija ir dar geresnis oras. Ir dar ne vieni užlipo, bet ir vienišą keliauninkę rusaitę kartu užsivedė, kuri ne tik po Kamčiatkas viena keliauja, bet ir po kalnus viena vaikšto. Dar prie vieno kalno gavo visą gausybę gruziniškų emocijų. Kai užsisakė pas vieną transportą, o pas kitą nakvynę, jiems teko patirti, ką reiškia viso kaimo ginčas – kam turi atitekti turistai. Bet viskas baigėsi sėkmingai – keliautojai grįžo sveiki ir pilni emocijų. Laukė ilgas skrydis. O mudvi su Sigute žinojome – dar reikia kitus kraštus aplankyti ir po penkerių metų mums į Kazbeką užkopti. O kol tie metai ateis – dar daug kalnų lauks LKA KK keliautojų. Juk už kalnus gali būti geriau tik kalnai.
LKA KK Marija B