Įspūdžiai po pėdsekystės su "Baltijos vilku"

"Man labiausiai patiko šerno pėtsakas, kaip jis vaikščiojo į visas puses. Dar labai patiko, kai radome ūdros pėtsakus ant ledo, kuri matėsi, kad greitai bėgiojo. Dar labai patiko bebro namas, pats didžiausias, pastatytas iš medžio pagalių, šakų. Mes radom lapės, vilko, stirnos, zuikio, ūdros, šerno, bebro, ir kažkokio paukščio, kurio neatpažinom. Patiko pasakojimas apie didelius storus medžių rastus, kuriuos uždažo juodai visus ir juos paslepia po vandeniu, kad jie nesupūtų ir jie užledėja. O jei neušteptų juodu, tai atsirastų grybukai, ir supūtų ir tada juos reikėtų parduoti. Iš visų žvėrelių labiausiai patiko ūdra. Todėl dar labai norėčiau, kad mama užrašytų į kokį nors žygį."
Štai tokia Mijos istorija :)  Mija 8m. 

Man labai patiko žygis, statėm namą iš sniego „ Laplandiją“, aš vaikščiojau su lazda po mišką, kepėm dešreles, virėm aviečių arbatą, čiuožinėjom per ledą. Tada važiavom ieškoti lūšies pėdsakų ir vilko. Vilko radom tik senas pėdas, dar matėm žebenkšties pėdsakus, ėjom į bebro namus, aplankėm lapės olą ir dar patiko vilkolakio pėdsakai. Kristijonas 5 m.

 Man labai patiko pamatyti lūšies pėdsakus. Labai patiko ieškoti žvėrelių pėdsakų. Labai įdomios buvo pėdsekių istorijos. Radome vilko pėdsakus. Labai smagu buvo pamatyti lapės olą ir bebro namą. Labai pariko statyti eskimo namą ir dekoruoti nendrių šakelėmis. Kepėm pačius skaniausius dešrainius:)) Vėjūnė 7 m.

Vasario 4 dieną LKA keliautojų klubas su GAA „Baltijos vilkas“ surengė išvyką į mišką vaikams su tėveliais patyrinėti žvėrių pėdsakus, padūkti ir pasibūti žiemiškame miške. Pėdsekystei buvo pasirinkti turtingi gamtos įvairove Bezdonių apylinkių miškai. Neilgame pėsčiomis praeitame maršrute stoviniavome ties stirnų, šernų, briedžių, lapės pėdsakais. Per patį kelią lyg tyčia buvo praliuoksėjusi žebenkštis, palikdama vaikams užuominą apie savo nardymo po sniegu įgūdžius. Maršrutas atvedė prie didžiulio bebrų namo ir slapto lapės urvo, be to, į ūdros valdas, išmargintas jos pėdsakų eilėmis. Kol mažieji pėdsekiai pietavo ir ilsėjosi, atskriejo paslaptinga žinia apie kitoje miško dalyje aptiktą lūšies pėdsaką, tad po pietų pėdsekystė persikėlė į miško gilumą. Lūšies buvo nužingsniuota palei upeliuką, patikrinant ertmes ir įgriuvas po medžių šaknimis, o galiausiai nuvirtusiu rąstu pereita į kitą pelkutės pusę. Ir nors vaikai būtų mielai sekę toliau, tėveliai ant rąsto lipti nedrįso, tad nutarėme dar išbandyti laimę ieškodami vilko. Šis žvėris nesileido lengvai randamas. Apsukome ratuką vilkų lankomose vietose, pasigrožėjome žiemišku Taurijos vaizdu ir jau pėdinome atgalios link mašinų, kai atsitiktinai užėjome tą takelį, kur seniai buvo jo prabėgta. Iš kontūro ir eisenos atpažįstami, nors ir išdilę vilko pėdsakai leido pėdsekiams užsidėti dar vieną pliusiuką į ilgą tos dienos atradimų sąrašą. Juolab, kad kaip tik nuo vilko ir lūšies pradėjome tą pėdsekystės dieną – dar prieš žygį pamatavome delnus ir paaiškėjo, kad vaikų į pirštines įmauti delniukai yra arba lūšies, arba vilko pėdos dydžio. Čia ir buvo pats didysis smagumas – ne tik apžiūrėti pėdsakus, bet ir juos „pasimatuoti“ – pabandyti nušokti tiek, kiek vienu šuoliu nušoko kiškis, apčiupinėti sušalusį lūšies pėdos kontūrą, padėti delną į vilko pėdos duobutę. "Baltijos vilkas" 

 Foto: Gintarė Urbaitė©2017