Dviračiais per Norvegijos fiordus (I)  

Dviračiais per Norvegijos fiordus

Šių metų vasarą grupė LKA Keliautojų klubo dalyvavo žygyje dviračiais  palei vakarinės Norvegijos fiordus. Jei nežinojote, fiordas – ledyno pagilintas siauras, giliai į žemyną įsiskverbiantis slėnis, užpiltas druskingu jūros vandeniu. Įdomus faktas: vidutinis Šiaurės jūros gylis – 94 metrai, o fiordų – apie kilometrą…Šis žygis tęsėsi nuo liepos 20 dienos iki rugpjūčio 4 dienos. Septynių žmonių grupėje važiavo ir Bagaslaviškio Igno Šeiniaus pagrindinės mokyklos anglų kalbos mokytoja Rasa Skirkevičienė. Nuvažiuota apie 600 kilometrų toli gražu ne lygumos keliais. Smagu buvo pavartyti Ramūno Rulevičiaus ir jo sesers Rasos Rulevičiūtės – Skirkevičienės dienoraščius

I kelionės diena

 Liepos 20-oji, pirmadienis. Nuvažiuoti 23 kilometrai, pakilta aukštyn 196 metrus, nusileista žemyn 170 metrų. Maršrutas: Keltas Valderoya – Alesund 55 NOK (tiek Norvegijos kronų, t. y. – beveik 6 Eur kainavo persikėlimas keltu). Nuleista 1 padanga. 

Rasa: „Buvo skaudu matyti, kaip šiurkščiai su mūsų kruopščiai suvyniotomis transporto priemonėmis – dviratukais – elgiasi oro uosto darbuotojai, – mėto ir krauna bet kaip… Tik Alesundo oro uoste atsiėmę savo mylimus dviratukus įsitikinome, kad jie skrydį (neskaitant kelių įbrėžimų) atlaikė puikiai. Alesundo oro uostas yra nedidelėje saloje, todėl iš jos galėjome ištrūkti tik keltu. Kadangi iki kelto išvykimo buvo likusios kelios valandos, nutarėme pažvejoti. Žinojome, kad mūsų maršrutas tęsis palei fiordus, kuriuose apstu žuvies, todėl buvome pasiėmę ir žvejybos įrankių – meškerių. Taigi pabandėme savo laimę – užmetėme meškeres ir mes, tuo labiau, kad netoliese žvejoję vaikinukai traukė žuvį po žuvies. Mums visiškai niekas nekibo, todėl nutarėme pasidomėti, kur šuo pakastas… Pasirodo, tie vaikinukai – iš Lietuvos!!! Pamatę mūsų žvejybos įrankius, patarė nevargti, o atsisveikindami padovanojo didžiulį lyrą (menkių šeimos žuvį).

Keltu persikėlėme į patį Alesundo miestelį ir jį trumpai apžiūrėjome.  Alesundas neretai vadinamas gražiausiu Norvegijos miestu, tarsi nužengusiu tiesiai iš pasakų knygos. Alesundas – vėjuotas miestas, nors žiemos čia, palyginti, yra švelnios. Miestas įsikūręs keliose salose, o spalvingi namai tvarkingai išsirikiavę prie pat vandens. Tarp jų šmėžuojančios baltaburės jachtos ir žvejų laiveliai, sukuria pasakų miesto iliuziją. Tačiau Alesundo istorija nėra tokia jau graži. Vieną 1904 m. žiemos naktį kilus gaisrui visas miestas buvo nušluotas nuo žemės paviršiaus, iš viso per 800 namų. Prireikė trejų metų, kol miestas, tarsi Feniksas, vėl pakilo iš pelenų – buvo atkurtas Art Nouveau stiliumi. Iki šių dienų išlikę Alesundo įvairiaspalviai pastatai gausiai dekoruoti bokšteliais bei ornamentais.

Po trumpos ekskursijos nutarėme ieškoti vietos nakvynei, nes oras pastebimai sugedo, kartkartėmis lietus prapliupdavo lyti nejuokais. Mūsų nuotaika laikui bėgant taip pat gedo, nes aplinkui plytėjo vien akmenys, ant kurių statyti palapines nelabai norėjosi – juk mūsų šonai ne valdiški… Pagaliau laimė ir mums nusišypsojo: suradę tinkamą vietelę pasistatėme savo namelius. Buvo jau vėlu, smarkiai lijo, todėl greitai užkandę nuėjome miegoti.“

Ramūnas: „Rytas. 7.30 valandą mes ligonių kasose išsiimam Europos draudimo korteles. Minam namo, visi susirinkę, kolona pajudam link Vilniaus oro uosto. Oro uoste ilgai pakuojamės, ilgai pridavinėjam nestandartinį bagažą, pasų kontrolė ir 12.45 valandą išskrendame. Dvi valandos skrydžio ir 14.05 valandą vietos laiku nusileidžiame Alesunde. Susirenkam dviračius ir pajudam link kelto. Oras neblogas, bet vėsu. Privažiuojam kelto prieplauką, tuščia, jokios gyvybės ženklų. „Statoile“ sužinome, kad keltas bus 19.20 valandą. Žvejojame, Rasa pagauna mažą silkę, paleidžiam. Sutikti vaikinukai lietuviai padovanoja didelį lyrą, bus vakarienė. Keliamės keltu, Alesundas gražus miestas, pasisukinėjam centre ir pajudam link Biltemos, kur pirksim dujų balionus. Prakiūra Alinos padanga, susitaisom, važiuojam toliau, pradeda lyti, šlapia. Stojam netoli „dalneboiščikų“ stotelės, ant žvyro. Šlapios palapinės, visi lenda į vidų, tyliai valgom ir miegam.“

II kelionės diena

 Liepos 21-oji, antradienis. Nuvažiuoti 52 kilometrai, pakilta aukštyn 463 metrus, nusileista žemyn 505 metrus.  Maršrutas: Keltas Solavagen – Festoya 32 NOK (3,45 Eur)  ir keltas Standal – Leknesferjekai 41 NOK (4,40 Eur). Nuleistos dvi padangos. 

Rasa: „Rytas prasidėjo gan gerai – nelijo. Netrukus dangų vėl uždengė debesys, tačiau lietus mūsų jau taip negąsdino, kaip pirmąją dieną, – gal pripratome. Vėl keliamės keltu. Pakeliui į Standal pravažiavome nuostabaus grožio tiltą, statytą dar 1842 metais, o šalia jo mažytį dar senesnį vandens malūną, suręstą net 1802 metais. Pasirodo malūnas buvo neužrakintas, durys tik kabliuku užkabintos, tarsi lauktų mūsų. Viduje apžiūrėjome senovinę įrangą, kelis malūnininko daiktus, nuotrauką ir trumpą aprašymą, tik gaila – norvegų kalba. Po rimtos fotosesijos patraukėme tolyn, tačiau truputį pavažiavę nutarėme išsikepti dovanotą lyrą. Sustojome pakelyje, užsikūrėme dujinukę ir kaip mat išsičirškinome savo nuostabiąją ir skaniąją žuvį. Taip, skaniąją, nes tą liudijo sutartinis čepsėjimas ir iškelti į viršų nykščiai… Taigi atlikę net du naudingus dalykus – apčiuopiamai palengvinę kelionės draugo dviračio apkrovą ir numalšinę pilve įsitaisiusį kirminą – patraukėme kelto link.

Šį kartą teko gan ilgai plaukti fiordu. Sunku atpasakoti tą pasakišką prieš mūsų akis atsivėrusį vaizdą. Reikėtų patiems tai pamatyti. Beveik nelijo, nors norvegai, matyt, į lietų nekreipia dėmesio, – keliauja, sportuoja bet kokiu oru. Stebino vairuotojai, kurie siauru keliuku kantriai važiuodavo paskui mus, nors vietos aplenkti būdavo pakankamai. Norvegijoje dviratininkus gerbia, matyt, tik Lietuvoje mes – antraeiliai transporto dalyviai.

Po vakarienės žvejai užmetė savo meškeres. Šį kartą jiems sekėsi, – neužilgo krepšy spurdėjo du lyrai ir upėtakis. Temsta čia negreit, tačiau vis lyja. Nakčiai palapines pasistatėme visai netoli fiordo pakraščio. Nutarėme elgtis kaip jogai, –  pasitikrinti, kaip seksis miegoti ant mažų akmenukų. Vaizdas iš palapinės nuostabus, smulkus žvirgždas po užpakaliu žadėjo saldų miegą. Puikiai nusiteikusi greitai užmigau. Po poros valandų, matyt, pasirąžiau, ištiesiau kojas ir pajutau kažkokį šaltą ir nemalonų daiktą. Išsigandusi kaip mat atsisėdau, ir prieš mano akis atsivėrė ne koks vaizdelis, – miegmaišyje telkšojo bala! Atsegę palapinės angą prieangyje pamatėme plaukiojančius sportbačius, o atsegus duris į lauką, atsivėrė fiordo platybės. Tą naktį fiordo vandenėlis atkeliavo į mūsų palapinę. Kas galėjo pagalvoti, kad ir fiordai patvinsta? Puolėme prie kitų palapinių. Laimė, – jos buvo dar neapsemtos. Teko vandenį iš palapinės gražinti atgal fiordui. Vandenį sėkmingai išpylėme, tačiau patyrėme ir nuostolį – kartu nuplaukė tualetinio popieriaus ritinėlis… Taigi, antroji naktis buvo ne iš maloniausių. Palapinė ir miegmaišiai buvo drėgni, tačiau blogiausia, kad teko braidyti po šaltą fiordo vandenį ir sušlapinti savo gražiąsias baltutėliausias vilnones kojinytes. Ilgam prisiminsiu šitą geografijos pamoką.“

Ramūnas: „Keliamės 8.00 valandą, nelyja, pakuojamės, pusryčiaujam ir važiuojam dujų balionų į Biltuvą. Visko ten yra: perkam puodelių, atotampas, pirštines, „bar“ dujų nėra. Pardavėja pataria nuvažiuoti į prekybcentrį prie autobusų stoties, ten ir randam dujų. Valio!!! Važiuojam į keltą, lyja lietus. Keltas į Festoya plaukia kas pusvalandį. Persikeliam, oras gerėja, prasigiedrija, sustojam pietauti, kepam žuvį. Labai skanu. Pravažiuojam seną tiltą (1842 m.) ir malūną (1804 m.). Iki kito kelto likus 500 metrų prakiūra Donato kamera. Iki kelto pusvalandis, taisom padangą ir keliamės. Keltas per tris stoteles, tikras fiordų turas. Išlipę minam į kalnelį, plyšta Nastės kamera. Pataisę minam toliau. Kempinge nestojam, iki fiordo galo apie 5 kilometrai, reikia būtinai rasti vietą nakvynei, nes norisi pažvejoti. Apsižvalgę sustojam ant pačios pakrantės. Siaura akmenuota juosta. Vaizdai pasakiški, priešais krioklys. Kasam gruntą, statom palapines, ištempiam tentą, nes retkarčiais palynoja. Gaminam vakarienę ir žvejojam. Donatas pagauna du lyrus ir upėtakį. Tolikas – dvi pabaisas. Einame miegoti. 1.30 valandą baisus potvynis ir skubus kraustymasis aukštyn. Sužinome, kad fiorduose yra potvyniai ir atoslūgiai.“

Ramūno Rulevičiaus nuotraukos

(Bus daugiau)