Dviračiais pasieniu II
Šių metų rugpjūčio 13-14 dienomis LKA Keliautojų klubo nariai dalyvavo antrą kartą rengiamame dviračių žygyje Lietuvos pasienyje. Pirmasis žygis vyko praeitais metais pavadinimu „Dviračiais Lietuvos pasieniu su paslaptimi“ ir buvo aplankytas Medininkų memorialas ir pilis, pasieniečių mokykla, užkarda, Aukštojo ir Juozapinės kalnas ir kt. Todėl tęsiant žygio idėją keliauti pasieniu aplankant pasieniečių užkardas, patikros punktus, patrulių takus bei susipažįstant su darbo specifika šiais metais organizuotas dviračių žygis Dieveniškių kilpoje.
Žygio pradžia – vėlyvas šeštadienio rytas, o vieta – Šalčininkai. Tačiau kai kuriems keliautojams žygis prasidėjo jau penktadienį (vyko į Šalčininkus su nakvyne), kitiems – ankstų šeštadienio rytą (minta nuo Vilniaus iki Šalčininkų), o dvi dailiosios lyties atstovės prisijungė per pietus Poškonyse.
Pirmas lankytinas objektas – Dieveniškių istorinio regioninio parko direkcijos lankytojų centras, kuriame gidė supažindino su Dieveniškių kilpos unikaliomis geologinėmis sąlygomis, gatvinių kaimų sandaromis ir jų istorija. Buvome apšviesti ir apie pilkapius, ir apie mitologinius akmenis, buityje naudojamus įrankius (kaip antai medines girnas), austinius audeklus ir klausėmės vietinės gyventojos pasakojamų istorijų įrašus.
Antras objektas – Gintaro Žagunio užkarda. Čia apie užkardos istoriją, darbo (kartais galima sakyti ir gyvenimo) sąlygas, tvarką, naudojamą įrangą ir tykančius pavojus pasakojo dvi žavios pasienietės, kuomet dviratininkai vyrai intensyviai uždavinėjo įvairiausius klausimus. Iškamantinėję pareigūnes atsisveikinome ir patraukėme Rimašių akmenyno link kirsdami autentiškąjį Grybiškių kaimą.
Važiuodami laukų keliukais pasiekėme Rimašių akmenyną. Čia išlikusi aikštelė su iš melioruojamų laukų suvežtais akmenimis yra melioracijos vajaus liudininkas. Akmenys iš aplinkinių melioruojamų laukų buvo vežami į tam tikrą teritoriją, suguldomi eilėmis. Tikriausia ateityje buvo planuojama juos sprogdinti ir naudoti statybose. Iš viso čia sukaupta apie 4500 akmenų - rieduliai sukrauti į 13 eilių, kurių ilgis 80 m. Kai apžiūrinėjome šią įdomią vietovę, susipratome kad mus lydi trigubas velnio tuzinas – buvo 13-ta diena, atvykome į akmenyną, kuriame akmenys sukrauti į 13 eilių ir juos lanko 13 dviratininkų. Šiek tiek pasigąsdinę išvykome Grybiškių ąžuolo link.
Grybiškių ąžuolas - Valstybės saugomas gamtos paveldo objektas. Ąžuolo kamieno apimtis 4,98 m, skersmuo apie 1,6 m, aukštis apie 26 m. Pagal apytikrius paskaičiavimus Grybiškių ąžuolui apie 1000 metų, tačiau mus nustebino ir kitas labai įdomus faktas - prie šio ąžuolo surastas didžiausias Lietuvos baravykas, kuris įregistruotas Lietuvos rekordų knygoje. Baravyko svoris buvo 3,05 kg, kepuraitės skersmuo 49 cm. Skaniai papietavome (deja baravyko neradome) ir nuvykome į Urelių pasienio kontrolės punktą, kur už kelių metrų jau kaimynė Baltarusija. Nuo šio punkto kelionę tęsėme patrulių taku. Važiuojant sienos riba pradžioje ėmė jaudulys – juk vos už kelių metrų visai kita valstybė, su savita politine sistema, pažiūromis ir gyvenimo būdu. Tačiau tą jaudulį greitai pakeitė susikaupimas bandant įveikti šlapią, vietomis sunkiai pravažiuojamą taką. Taip ilgai žiūrint žemyn po ratais akis užkliuvo už oranžinių dėmių miško paklote. Sustojome, pasižiūrėjome, o ten – „voverūškos“! Nuo šio momento tapo nebesvarbu nei siena, nei tako vingiuotumas – negalėjome palikti ramybėje tiek sveikų ir įvairių grybų. Pavažiuoji 30 metrų – stoji – pjauni – krauni. Ir taip iki to momento, kuomet kitoje išarto ruožo pusėje išgirdome rusišką pasisveikinimą – pasirodo buvome visai užsimiršę, kad net ir būdami savo žemėje nepastebimai esame sekami kaimyninės šalies pasieniečių, kurie sureagavę į dviratininkų pasirodymą pasienio ruože atvažiavo visureigiu pasiteirauti ką čia veikiame. Draugiškai pasilabinome ir nuvykome toliau – grybų pilni krepšiai, jėgų dar yra, beliko pasiekti nakvynės vietą. Į pastarąją vietą miške buvome palydėti patrulių ekipažo. Čia pasistatėme palapines, užsikūrėme laužus, pasigaminome labai gardžią vakarienę, išsimaudėme ir po ilgų naktinių diskusijų prie stalo nuėjome miegoti.
Antros dienos rytą pradėjome puodeliu kavos, susikrovėme mantą ir patraukėme Gaujos mokomojo tako link. Tiesą sakant kelias buvo toks besikeičiantis ir įvairus – tai keliukas, tai lauko pieva, tai miškingas ir smėlingas takas, kad retai kada būna kuomet išvydęs žvyrkelį apsidžiaugi šio puikia danga. Gaujos mokomojo tako įrengimo tikslas – pristatyti visuomenei ypač vertingą Gaujos upės slėnį, kuris išskirtas kaip viena iš vertingiausių rajono teritorijų. Čia rasta net 92 rūšių samanų ir 431 augalų rūšis, daugelis jų nykstančios, retos arba saugotinos. Praėję visą 1,7 km ilgio taką sukaupėme jėgas važiavimui žvirkeliu ir pradėjome siekti kito tikslo – G. Žagunio žūties vietos.
Gintaras Žagunis (1957 – 1991) – pirmasis po Nepriklausomybės atkūrimo žuvęs Lietuvos pasienietis. 1991 metų gegužės mėnesį Šalčininkų užkardos ruože susidarė pavojinga situacija dėl čia įsiplieskusių konfliktų su sovietinės Baltarusijos milicininkais, kurie nevengė panaudoti ir šaunamojo ginklo. Nuspręsta laikinai nebudėti šios užkardos pasienio postuose, o pasieniečių vagonėlius pervažti į saugesnes vietas. Niekur neradę technikos Krakūnų posto pasieniečiai liko prie vagonėlio. Savo tarnybos draugams Gintaras liepė eiti ilsėtis, o pats liko budėti. „Jei žūti, tai vienam, o ne visiems“, - pridūrė jis. Lemtingąją 1991 m. gegužės 19-osios naktį pasieniečio Gintaro Žagunio tykojo mirtis – iš Baltarusijos atvažiavę ginkluoti vyrai nutraukė jauno žmogaus gyvybę. 2004 m. žūties vietoje buvo atidengtas granitinis paminklas. Ant šio paminklo simboliškai padėjome Lietuvos vienybės vėliavėlę.
Įpusėjus sekmadieniui Dieveniškėse papietavome ir patraukėme į Bečionių piliakalnį. Jis įrengtas Gaujos upelio krante, o pakilę mediniais laiptais į sutvarkytą apžvalgos aikštelę išvydome puikią panoramą. Toliau – Rimašių kaimas. Šis kaimas atkartoja Gaujos upelio vingį ir puikiai atspindi gatvinių kaimų išdėstymo modelį. Traukiant pagrindiniu asfaltuotu keliu pasiekėme paskutinius du objektus – Stakų ąžuolą, kuriam apytikriai yra 1000 metų ir Stakų pilkapyną, kurio teritorijoje esti 42 pilkapiai ir juose rasti V-VIIa. dirbiniai: storagalė apyrankė ir žalvarinio įvijinio žiedo fragmentas, 2 apdegę geležiniai peiliai bei X-XII a. dirbiniai: žalvarinis žiedas, apyrankė, geležinė yla, puodų šukės ir kt. Išvažiavę iš miške pasislėpusio pilkapyno pasukome į Šalčininkus. Čia dviratininkai vėl pasidalijo į dvi grupeles – vieni krovėsi mantą į automobilius ir jais traukė namo, o kiti sukaupę jėgas numynė į Vilnių.
Džiaugiamės kad galėjome artimiau susipažinti su Dieveniškių kilpoje dirbančių pasieniečių kasdienybe, sužinoti apie darbą G. Žagunio užkardoje ir patiems pravažiuoti patrulių taku. Aplankėme lankytinus regiono objektus, ragavome skaniausias uogas ir grybus, o svarbiausia – daug juokiamės ir visur keliavome kartu.
LKA KK narys Kasparas Buinauskas
