Baigėsi Panemunė 95 X 2  

Baigėsi Panemunė 95X2

Du metus Mindaugo S. brandinta idėja pagaliau įgyvendinta - iškeliavome į 200 km dviračių žygį Panemunės takais. Šeštadienio rytą nuo Kauno pilies pajudėjo šeši ekipažai: trys 204 kuopos savanoriai - Mindaugas S., Dovilė, Aivaras ir trys LKA keliautojų klubo nariai - Angelė, Vitalijus ir Mindaugas R. Iš pradžių važiavome dviračių taku iki Kačerginės, vėliau - keliu iki Pavilkijo. Oras buvo puikus, vėjas - palankus, kelias geras, todėl pirmas dvi atkarpas įveikėme lengvai, greitai ir praktiškai be sustojimų. Vienintelis nemalonumas - priverstinis sustojimas pasikeisti sprogusią padangą - vėliau ta pati problema trikdė žygio ritmą dar kelis kartus. 

Persikėlę keltu į Vilkiją, tęsėm kelionę plentu. Važiuoti pasidarė nebe taip lengva - ėmė varginti 30 laipsnių karštis, taip jau sutapo, kad kelionė vyko karščiausią vasaros dieną. Pasikeitė ir vėjo kryptis - teko galynėtis su priešiniu vėju, todėl tempas krito. Tačiau ir progų pasiilsėti atsidaro daugiau, nes pakeliui sustojome eilėje lankytinų objektų. Užlipome ir pasigrožėjome vaizdu nuo Seredžiaus piliakalnio. Nuvažiavome prie Belvederio dvaro - jis įspūdžio nepadarė, nes yra gerokai apleistas, dar vyksta restauravimo darbai. Sekantis sustojimas - Veliuonoje, parke prie Veliuonos krašto muziejaus. Veliuonoje yra net keli piliakalniai su gražiomis panoramomis, bet į kiekvieną nebėjome, nes jau pasijautė nuovargis - prie kiekvieno lankytino objekto tekdavo važiuoti arba lipti į kalną ir ne visiems užteko entuziazmo. Raudonėje mus pasitiko pilis su apžvalgos bokštu ir gražiai sutvarkyta aplinka. Nenuostabu, kad ten sutikome daug turistų ir vestuvių dalyvių. O mus pačius kažkodėl net kelis kartus palaikė užsieniečiais. Pačioje pilyje galima užeiti tik į bokštą, kitose patalpose įsikūrusi mokykla. Pavažiavus dar toliau, laukė, ko gero, gražiausias lankytinas objektas visoje kelionėje - Panemunės pilis. Labai graži tiek pati pilis, tiek jos apylinkės, pilis atrestauruota, viduje įrengta ekspozicija. Bet žmonių - dar daugiau, planavome ten pabūti ilgiau, bet visi barai ir kavinės buvo užsakyti. 

 Susidūrėme ir su dar viena problema - apsiniaukė ir prasidėjo lietus. Svarstėme ką daryti - kur nors pasislėpti ir palaukti kol praeis, ar važiuoti ir debesį tiesiog aplenkti. Pasirinkome pastarąjį variantą ir mūsų planas pavyko, gavome vos kelis lietaus lašus. Prie Skirsnemunės išsukome iš plento ir toliau važiavome dviračių taku. Važiavimas tapo malonesnis - plentu tenka važiuoti tvarkinga kolona, šiek tiek monotoniškai, o dviračių take atsiranda daugiau įvairovės, galima pasižvalgyti, pasikalbėti. Karštis po lietaus irgi atslūgo, todėl net nepastebėjome, kaip pasiekėme pirmos dienos kelionės tikslą - Jurbarką. Čia mus pasitiko dar viena keliautojų klubo narė - Živilė, kuri mums suorganizavo puikią vakarienę savo kolegės namuose. Pamatę tokį vaišių stalą, pasijautėme kaip įžymybės. Taip pat prisijungė ir vienas karys iš 204 kuopos - Paulius, kuris atvažiavo motociklu

Nakvoti apsistojome Kukarskės kaimo turizmo sodyboje. Mus pasitiko labai malonūs šeimininkai, net nustebome - ar čia mums taip sekasi, ar Jurbarko krašte visi žmonės tokie draugiški ir svetingi. Kas norėjo, galėjo išsimaudyti tvenkinyje arba įlipti į kubilą. O vakarienei buvo pažadėtas ugninis pyragas. Iš anksto spėliojome kas tai gali būti - pasirodo tai lauko krosnyje kepamos namų gamybos picos. Skonis - labai originalus, jaučiasi dūmų kvapas, kiekviena pica su skirtingais ingredientais, ir šeimininkai jas kepa ir ant stalo neša tol, kol visi prisivalgo tiek, kad daugiau nebenori. Miegojome palapinėse - buvo šiek tiek baimės, kad užklups didelė liūtis, nes perskaitėme, kad Kauną nusiaubė audra, tačiau ir vėl pasisekė - dangus buvo giedras, miegojome be jokių nuotykių.

Ryte, pavalgę šeimininkų pagamintus pusryčius, išvažiavome atgal į Kauną. Važiavome kita Nemuno puse - lankytinų objektų ten mažai, bet trasa - įdomesnė. Oras buvo optimalus, temperatūra - apie 20 laipsnių, vėjo beveik nebuvo, tai važiuoti - malonumas. Tačiau mūsų džiaugsmas tęsėsi iki tol, kol baigėsi asfaltas ir prasidėjo žvyrkelis. Ir žvyrkelis pasitaikė gana bjaurus - storas smulkios skaldos sluoksnis, į kurį klimpo dviračių ratai, teko pastoviai manevruoti, ieškant tvirtesnės dangos. Šita atkarpa nuo Kidulių iki Gelgaudiškio - buvo pati sunkiausia visoje kelionėje. Tempas drastiškai krito, net kilo abejonių ar nepadarėm klaidos pasirinkę šitą maršrutą, tačiau entuziazmo įkvėpė Dovilė, kuri net per žvyrkelį mynė su šypsena veide ir išsiveržė į priekį.  

Vėl pasiekus asfaltą, atėjo toks palengvėjimas, kad atrodė - skrendam. Tą įspūdį dar sustiprino kelio nuokalnė ties Plokščiais. Plokščiuose netikėtai aptikome ir lankytiną objektą - paminklą žuvusiems kariams savanoriams. Šalia - gražiai įrengtas memorialas su ant akmeninės sienos iškaltomis nepriklausomybės mūšių datomis. Išvažiavus iš Plokščių, teko pasirinkti - toliau keliauti dviračių taku visai šalia Nemuno, ar šiek tiek toliau esančiu keliu. Tas dviračių takas buvo be asfaltuotos dangos ir labiau priminė tiesiog apleistą lauko keliuką, bet nusprendėm, kad po žvyrkelio jau niekas nebebaisu ir pasirinkom jį. Neapsirikom - takas pasirodė pakankamai lygus ir tiesus, aplinkui - gamta beveik be žmogaus veiklos pėdsakų ir tokia rami kaimiškos vasaros atmosfera. Pailsėti sustojome pievelėje prie Paežerėlių Šv. Angelų sargų bažnyčios. Jei važiuodami į priekį pastoviai susidurdavome su būriais žmonių, tai kelionėje atgal - priešingai, visi miesteliai ir kaimeliai atrodė tarsi išmirę. O šioje vietoje tas įspūdis tik dar sustiprėjo. Vienoje pievelės pusėje - bažnyčia, kitoje - kapinės, tyla, aplinkui nė vieno žmogaus, tik ant žemės sukritę besiilsintys dviratininkai, tarsi pasiekę savo kelio galą.  

ies Kriūkais vėl prasidėjo geras asfaltuotas kelias, tempas savaime padidėjo, ir greitai pasiekėme Pavilkijį. Dar kartą persikėlėme keltu ir toliau nuvažiavome miško takeliu šalia Nemuno. Pradžioje tas takas atrodė gana ekstremalus - vingiuotas, nelygus, kelis kartus susidūrėme su audros pėdsakais - išvirtusiais medžiais ir balomis ant kelio. Tekdavo dviračius net parsivesti per smėlėtas atkarpas. Tačiau važiuoti nebuvo sunku, tik tiek, kad tempas buvo nedidelis. Vėliau miškas baigėsi, keliuko danga pagerėjo ir toliau važiavome greitai ir komfortabiliai.  

Taip pasiekėme Kulautuvą, kur, prie tvenkinio, paskutinį kartą sustojome pailsėti. Čia jau pajautėme, kad kelionė praktiškai baigta ir Kaunas - ranka pasiekiamas. Vėl atsidūrėme tarp žmonių, sutikome daug kitų dviratininkų, kurie tiesiog buvo išvažiavę pasivažinėti. Paskutinę atkarpą važiavome asfaltuotu ir gerai pažįstamu dviračių taku. Kas dar turėjo jėgų - spurtavo ir palenktyniavo iki tako pabaigos. Ir štai mes ir vėl Kaune, tvarkingai sugrįžome į starto vietą - prie Kauno pilies. Veidai neatrodė labai pavargę, nors buvo nuomonių, kad žygis - sunkus. O tie, kas dviračių žygyje dalyvavo pirmą kartą - pasisėmė geriausių įspūdžių ir noro pakartoti.
 Aivaras Kriščiūnas